Autentiškumo ir banalybės ribos

Marco Pierre’as White’as, karjeros pradžioje tapęs jauniausiu šefu, įvertintu trimis Michelino žvaigždutėmis, savo autobiografinėje knygoje „Baltasis karštis“ („White Heat“) rašo: „Šiandien yra tik keli šefai prie viryklės, pasiekę aukščiausią kulinarijos lygį. Tu nejauti jų buvimo kambaryje. Kur romantika? Kur šou? Kur teatras? Šiuolaikinis restoranas – tai pietavimas koplyčioje. Tai nuobodu.“ Tačiau keturis Britų kino akademijos apdovanojimus BAFTA pelniusioje Philipo Barantini vieno kadro dramoje „Ties virimo riba“ („Boilling Point“, D. Britanija, 2021) modernus restoranas yra visoks, tik ne nuobodus.

Į darbą vėluojantis genialusis fine dining restorano virtuvės šefas Endis Džonas (Stephen Graham) atsiprašinėja savo merginos dėl nevykusiai susiklosčiusio gyvenimo – nuo pat pirmų akimirkų išvystame protagonisto vidinį konfliktą: (nesėkmingą) bandymą suderinti šeiminį gyvenimą su daug reikalaujančia profesija.

Nuo pirmo Endžio įžengimo į restoraną žiūrovą pasitinka subtilus, bet įtraukiantis virtuvės garsų ansamblis – ar tai būtų gliaudomos austrės, ar žvangantys puodai, ar dujinės viryklės liepsna, ar keiksmažodžių kupinas kulinarinis slengas, nepastebimai kuriantis užburiančią kakofoniją. Bandant sudaryti kuo autentiškesnę atmosferą, statant filmą konsultacijoms buvo pasamdyti tikri šefai. O tikrovę, kuri katalizuoja chaotiško vakaro pradžią, primena ir restorane netikėtai sutiktas inspektorius: dėl prastos higienos ir nereguliariai vedamos buhalterijos restorano sveikatos ir saugumo įvertinimas nukrito nuo penkių žvaigždučių iki trijų.

Per Endžio negalėjimą susikaupti, nervingai geriamą skaidrų skystį iš plastikinio buteliuko, negebėjimą kompetentingai atlikti vyriausiojo šefo, aplink kurį turėtų suktis visa virtuvė, pareigų, palaipsniui supažindinama ir su antraplaniais veikėjais. Tam, kad vieno kadro filme šis perėjimas nebūtų pastebimas, kurtų įtampos ir klaustrofobijos jausmą, choreografija turi būti ideali. Čia reikia pagirti aktorių atrankos skyrių, nes surinktas labai profesionalus ansamblis (Vinette Robinson, Alice Feetham, Ray Panthaki ir kt.).

Pirmoji šio filmo versija pasirodė 2019-aisiais kaip trumpametražis. Nors pagrindiniai veikėjai, konfliktas ir atmosfera naujoje filmo versijoje išlieka ta pati, ilgametražis formatas leidžia išplėtoti daugiau restorano veidų. Pavyzdžiui, kaskart, kai kamera atsitraukia nuo protagonisto, žiūrovas supažindinamas su galimai atsitiktiniais ir nesvarbiais antraeiliais restorano personažais, tačiau kiekvienas jų turi savą mininaratyvą: ar tai būtų riešus susipjaustęs konditerijos šefas, ar juodaode padavėja nepatenkinti klientai – kiekvienas epizodas prisideda prie bendros atmosferos kūrimo. Ir nors apie kai kuriuos veikėjus sužinome nedaug, kiekviena istorija sėkmingai susilieja į kakofoniją, vedančią link galutinio fiasko.

„Ties virimo riba“ – ambicingas ir sėkmingas pirmas režisūrinis žingsnis Philipo Barantini karjeroje. Paskutinėje filmo scenoje šefas, regis, pasiekia visišką dugną, pasimeta, nes nebesuvokia, kokia ateitis jo laukia. Tačiau verta nepamiršti Marco Pierre’o White’o patarimo: „Dienos pabaigoje – tai tik maistas. Tik maistas.“