„Nepatogaus kino“ programos sudarytojai rekomenduoja

Festivalyje „Nepatogus kinas“ bus rodoma daugiau nei penkiasdešimt geriausių pastarųjų metų dokumentinių filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. 15-ojo festivalio programą sudarė Narius Kairys, Vladas Rožėnas ir Dovilė Grigaliūnaitė. „7 meno dienoms“ jie išskyrė ryškiausius arba asmeniškai labiausiai įsiminusius filmus.

Narius Kairys

 „Šviesa, visur“ (rež. Theo Anthony)

 „Nakties daugiau nebus“ (rež. Eléonore Weber)

Stebiu, vadinasi, pažįstu. Tokia dekartiškos formulės parafrazė ne tik nurodo tam tikrą mokslo darymo ideologiją, bet ir nusako vieną pagrindinių kino kameros funkcijų – užfiksuoti realybę, kokios neįmanoma išvysti vien biologine akimi, kad galėtum ją geriau pažinti, suprasti ir... kontroliuoti. Prieš beveik šimtą metų sovietų režisierius ir kino teoretikas Dziga Vertovas rašė: „Aš – kino akis. Aš – mechaninė akis. Aš, mašina, rodau jums pasaulį, kokį tik aš galiu matyti. Aš išsilaisvinu šiandien ir amžiams nuo žmogiškojo nepaslankumo, be perstojo judu, prisiartinu ir atsitolinu nuo objektų, palendu po jais, įlendu į juos.“ Šiandien galime tvirtai pasakyti, kad vertoviška fantazija kino kameros atžvilgiu išsipildė su kaupu: ji iš tiesų mato daugiau, ji iš tiesų nebepriklauso nuo žmogaus, ji iš tiesų gali būti visur. Ji ir yra visur: Šeškinės g. 17 namo laiptinėje, visose įmanomose miesto sankryžose, skriejančiame aplink Žemę korporacijai priklausančiame palydove, ant kalnų purvtakiu riedančio dviratininko šalmo, skrendančiame subombarduoti užprogramuoto taikinio drone, vagį besivejančio policininko liemenėje, galų gale – tavo ir mano kišenėje. Jei dokumentinį kiną įmanu apibūdinti kaip grynąjį stebėjimą, vadinasi, visi mes, norime to ar nenorime, gyvename dokumentiniame kine. 

Amerikiečių režisierius Theo Anthony, prieš kelerius metus debiutavęs originaliu etnografiniu filmu „Žiurkės“, kurį galėjo išvysti ir Lietuvos žiūrovai, antrajame savo ilgametražiame filme „Šviesa, visur“ kaip tik ir kelia klausimą: ar jaustis saugiai iš tiesų reiškia būti visą laiką stebimiems? „Šviesa, visur“, nagrinėjanti kultūrinius, technologinius bei filosofinius stebėjimo aspektus ir neabejotinai tęsianti prancūzų kino režisieriaus Chriso Markero intelektualaus kino tradiciją, primena distopinę pasaulio, kuriame vaizdo kamera tampa vienu iš pagrindinių ginklų, viziją. Deja, tai ne fantastinis kūrinys, o dokumentinis filmas, liudijantis apie panoptikumą, kuriame gyvena šiuolaikiniai žmonės.

Prancūzų režisierė Éléonore Weber filme „Tamsos daugiau nebus“ savitai pratęsia apmąstymus apie vaizdo kameros, kaip stebėjimo įnagio, įvairiapusišką panaudojimą, tačiau savo dėmesį sukoncentruoja į išimtinai karinius konfliktus. Filmas sumontuotas iš socialiniuose tinkluose rastos karinių sraigtasparnių pilotų Afganistane, Irake ir Sirijoje filmuotos medžiagos, kurią eseistiškai komentuoja pati Weber bei buvęs sraigtasparnio pilotas. Taigi: kiekviename sraigtasparnyje yra po du pilotus, vienas jų dėvi šalmą, kuriuo kontroliuoja sraigtasparnio kamerą, – ten, kur jis pasuka galvą, sukasi ir kamera, o su kamera ir taikiklis. Karo lakūnas, žiūrėdamas į ekraną, turi priimti sprendimą: ten, už kelių kilometrų, Talibano kovotojas, besiruošiantis iššauti priešlėktuvinę raketą, ar paprastas piemuo, ganantis savo galvijus ir nieko nenutuokiantis apie jam kilusią mirtiną grėsmę? Paradoksas: kuo geresnės ir kokybiškesnės kameros, tuo kareiviai, kamerą pavertę savo akies protezu, blogiau mato. „Nakties daugiau nebus“ – vienas nepatogiausių ir brutaliausių šiųmetiniame festivalyje rodomų filmų, jame suskliaudžiama tradicinė estetika, kad būtų išryškinta dažnu atveju ignoruojama problema: ką mes norime matyti ir ką iš tiesų matome. Ypač kai nuo mūsų žvilgsnio priklauso, ar kitas liks gyvas, ar ne.

Tiek Weber, tiek Anthony filmų pavadinimai akcentuoja šviesos perteklių negatyviąja prasme. Maža to, šviesa abiejuose filmuose praranda religinę konotaciją – ji neša nebe viltį, o mirtį. Todėl žiūrėdami „Šviesa, visur“ ir „Nakties daugiau nebus“ nejučia galime imti galvoti, kad kinas nebūtinai turi įamžinti vaizdą, – jis gali jį lygiai taip pat sunaikinti. Ne veltui vienas iš vaizdo kameros prototipų, 1882 m. sukurtų prancūzų išradėjo Étienne'o-Jule’io Marey, vadinosi ne kaip kitaip, o chronofotografinis šautuvas. Taigi kinas, metaforiškai kalbant, yra ginklas, nukreiptas į šviesą ir laiką. Nuo ko priklauso, kas nutiks, kai nuspausi to ginklo gaiduką? Žiūrint šių metų „Nepatogaus kino“ programą, pristatančią platų spektrą įvairiausių kino kūrinių, šis klausimas, be abejonės, kils ne vieną sykį.   

Vladas Rožėnas

„Arika“ (rež. Lars Edman, William Johansson Kalén)

„Pažabotas sodas“ (rež. Salomé Jashi)

„Iš jūros gelmių“ (rež. Robin Petré)

Neslėpkime, klimato kaitos tema negauna tiek dėmesio, kiek nusipelno. Straipsnių, knygų, filmų ir visų kitų tipų medžiagos netrūksta, bent jau kalbant apie kiekybę. Galbūt susidomėjimo trūksta todėl, kad kuriamas turinys nėra pakankamai paveikus? Tokia išvada nė kiek nestebintų. Juk klimato kaitos aptarimas reikalauja kalbėti apie daugybę aspektų vienu metu. Nėra vieno reiškinio, į kurį galėtume besti pirštu ir sakyti – štai ji, klimato kaita. Ir iš mūsų, vartotojų, ji prašo kompleksiškesnių sprendimų, nei atsisakyti A ar B. Kinui tai nėra paranku, nes kino kalba yra vaizdas. Filmams reikia konkretumo: štai kas nutiko ir štai kas dėjosi prieš arba po to. Jais lengviau pasakoti apie nutikimus nei apie struktūras bei tendencijas.

Drįsčiau teigti, kad kovoje su klimato kaita šiandien apskritai svarbesni ne nauji faktai – šių mums jau seniai netrūksta, – o paveikūs tų faktų pasakojimo būdai.

„Nepatogaus kino“ programos „Filmai už gamtą“ kuravimas taip pat niekuomet nebuvo pati lengviausia užduotis. Ir galime pasidžiaugti, kad šiemet senai problemai pavyko rasti kaip niekad įdomius atsakymus. „2021 žalioji programa“ – didelis džiaugsmas tiems, kurie klimato temomis domisi ir ne visuomet randa apie jas kokybiško turinio.

Klimato tematikos paveikumu netikinčiam žiūrovui rekomenduočiau filmą „Arika“. Larso Edmano ir Williamo Johanssono Kaléno juosta pasakoja apie teismo procesą, mažam Čilės miesteliui siekiant įrodyti, kad Švedijos kasybos kompanija „Boliden“ apnuodijo jo gyventojus. Abstrakčios problemos lauke filmas suranda labai konkrečią išraišką: tiesioginę akistatą teisinės sistemos ribose. Ir puikiai iliustruoja globalaus kapitalizmo kuriamą problemą: jei sava šalis teršti neleidžia, atsiras tokia, kurioje reglamentų mažiau. O tuomet jau, galima sakyti, niekas nekaltas, juk viskas legalu.

Salomé Jashi „Pažabotas sodas“ stilistiškai kitoks. Tai nebėra tyrimas. Ir jo žodynas labiau paremtas metaforomis bei ironija. Milijardierius įsigeidžia senų, tvirtų, milžiniškų medžių, nes juk gražu. Toks šiame amžiuje yra žmogaus santykis su gamta: išsunkti grožį ir numeti šalin, kas liko. Naujojo sodo kūrimas tampa absurdiškai sudėtinga užduotimi, iliustruojančia, kiek daug harmonijos esame pasiryžę sugriauti, kad sukurtume harmonijos įspūdį.

Panašus ir daniškasis „Iš jūros gelmių“. Režisierė Robin Petré pradeda filmą nuo viename kadre telpančio supriešinimo: štai plaukia gulbės, mes jas fotografuojame ir džiaugiamės, o fone juda naftos tanklaivis, kurio atstovaujama industrija anksčiau ar vėliau sunaikins bet kokią „laukinę“ gamtą. Keliaudamas tarp skirtingų valstybių ir profesijų, tačiau nenutoldamas nuo gyvūnijos temos, „Iš jūros gelmių“ paliečia be galo svarbų klausimą, kurio neseniai pasirodęs „Netflix“ dokumentinis filmas apie vandenynų taršą kaip tik vengia: ar norint išsaugoti planetą įmanomas iš tiesų reikšmingas pokytis neatsisakius vartotojiško žmogaus santykio su pasauliu?

Dovilė Grigaliūnaitė

„Jos mamos“ (rež. Asia Dér, Sári Haragonics)

„Gendernautai“ (rež. Monika Treut)

„Genderacija“ (rež. Monika Treut)

Žiūrėdama dokumentinį filmą, jeigu dar nežinau jo sukūrimo aplinkybių, vis pagalvoju, kaip filmo tema, problematika pasiekė kūrėjus. Ar būtent filmu keliami klausimai pirmiausia buvo svarbūs režisieriams ir tuomet ieškota tinkamiausios prieigos bei personažų? Ar netikėtai sutikti žmonės, išgirsta gyvenimo istorija „užkabino“ sukurti filmą, kuris galėtų būti universalus ir aktualus daugeliui žiūrovų skirtingose šalyse? O gal ieškota pačios karščiausios aktualijos ir skandalingiausio apie ją galinčio papasakoti įvykio? Įdomu galvoti apie kūrėjų intencijas ir jų pasirinktus būdus joms atskleisti. Taip pat žiūrėdamas filmus nuolat narplioji ir neišsemiamus dokumentinio kino etikos klausimus. Dažnai pasakojamos itin intymios, asmeniškos, skaudžios žmonių istorijos, todėl svarbu, kaip jos papasakotos, kaip jaučiasi filmų herojai, ko siekiama. Tačiau šiemet žiūrint filmus šį ir kitus apmąstomus klausimus užgožė nuolatos atsikartojantis motyvas: kad ir kokia asmeniška istorija būtų pasakojama, personažų privatus gyvenimas ir netgi kūnai nėra atsiriboję, o atvirkščiai – smarkiai veikiami supančios aplinkos.

Būtent taip yra filmo „Jos mamos“ herojėms, įsivaikinti nusprendusiai lesbiečių porai, gyvenančiai vis sparčiau radikalėjančioje, vis labiau homofobiškoje ir ksenofobiškoje Orbano valdomoje Vengrijoje. Kiekvienam jų privataus gyvenimo aspektui nuolat kyla grėsmė, kuri verčia pradėti planuoti persikraustymą į kitą šalį. Kartu šis filmas yra apie šeimą, nusprendusią įsivaikinti, apie visus sudėtingus biurokratinius procesus ir apie tėvystės iššūkius. Labai iš arti pasakojama jautri istorija itin aktuali ir Lietuvos kontekste, kai vis dar nesibaigia diskusijos, tai kas gi yra „šeima“ ir kodėl mums reikalingas partnerystės įstatymas.

Filmas „Jos mamos“ rodomas vienoje iš specialiųjų festivalio programų pavadinimu „Mes esame visur“, kuris buvo įkvėptas šių metų „Kaunas Pride“ šūkio. Programos filmuose nagrinėjami nediskriminacijos, LGBTQ+ bendruomenės tapatybės, saugumo ir kiti klausimai. Tarp programos filmų – du žymios vokiečių režisierės, kino provokatorės Monikos Treut dokumentiniai filmai. 1999 m. filme „Gendernautai“ režisierė kalbina San Fransiske gyvenančius skirtingų visuomenės sluoksnių žmones, kuriuos vienija nekonvencinis požiūris į seksualumą ir lytį. Viena iš filmo herojų, teoretikė ir menininkė Sandy Stone, sąvoka „gendernautai“ apibūdina žmones, kurie „niekada nesustoja ieškoti nuotykių ir kelti klausimų“. Praėjus dvidešimčiai metų po šio revoliucinio filmo pasirodymo režisierė sugrįžta į San Fransiską aplankyti dokumentikos personažų, kad sužinotų, kaip jie gyvena šiandien, ir sukurtų naują filmą „Genderacija“. Šie du filmai tarsi mezga dialogą – iš naujo keliami klausimai apie tapatybę, lytį, individualumą, kaip pasikeitė žmonių mąstymas ir kokią įtaką šiems aspektams turi aplinka, politinis klimatas. Kad ir koks būtų visuomenės spaudimas apibrėžti kiekvieno individo lytinę tapatybę, filmo personažai sako, kad tai niekada negalės būti galutinai apibrėžta, mat lyties samprata nuolatos kinta, ją veikia kiekvieno žmogaus individualios raiškos galia. Norint suvokti, koks pokytis įvyko, reikėtų pažiūrėti abu filmus.