7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atsisveikinant su Jeanu-Pauliu Belmondo

10 filmų, kuriuos rekomenduojame pasižiūrėti

Nr. 28 (1393), 2021-09-17
Kinas
„Pamišėlis Pjero“
„Pamišėlis Pjero“

Rugsėjo 9-ąją Paryžius atsisveikino su aktoriumi Jeanu-Pauliu Belmondo. Jis mirė eidamas 89-uosius savo namuose Paryžiuje. Prancūzijoje Bebeliu vadintas aktorius ne tik buvo tikra Europos kino žvaigždė, bet ir ne vienam amžininkui įkūnijo tai, kas vadinama dabartimi. Belmondo sunku įsivaizduoti statišką, nes kadre jis nuolat juda: jis ir kaskadininkas, ir charizmatiškas boksininkas, ir meilužis, ir pižonas, ir lovelasas – tikra modernizmo ikona. Belmondo yra sakęs: „Atsiradau tuo momentu, kai žiūrovams reikėjo tokios figūros kaip aš, panašios į juos. Mano fiziškumas atitiko laiką.“ 1969–1982 m. vien Prancūzijoje filmus, kuriuose jis vaidina, pasižiūrėjo 160 milijonų žiūrovų. Dabar Belmondo herojus visų tų ekranus užplūdusių superdidvyrių fone atrodo be galo vienišas, naujaisiais laikais tokiems nebeliko vietos. Belmondo buvo Naujosios bangos veidas, prancūzų Jamesas Deanas ir Humphrey Bogartas viename kūne. Siūlome prisiminti filmus, kurie pavertė Belmondo ne tik autorinio, iš Naujosios bangos kilusio, bet ir komercinio kino žvaigžde.

 

„Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“, 1960)

Šlovę aktoriui pelnė šis kultinis Naujosios bangos filmas, kuriame Jeanas-Lucas Godard’as pasakoja apie automobilių vagies Mišelio Puakaro (Belmondo) ir amerikietės Patricijos (Jean Seberg), Eliziejaus laukuose pardavinėjančios „The New York Herald Tribune“, susitikimą. Bėgdamas vogtu automobiliu, Mišelis užmuša policininką. Patricija jį įskundžia. Kodėl? Gal todėl, kad bijo įsimylėti Mišelį.

Godard’as užkalbino Belmondo kavinėje, sakydamas, kad turi jam vaidmenį, o detales papasakos viešbutyje. Žiūrėdamas į tamsius Godard’o akinius ir penkias dienas neskustą veidą Belmondo palaikė jį homoseksualu. Bet surizikavo, ir taip atsirado trumpo metražo filmas „Šarlotė ir jos Žiulis“ („Charlotte et son Jules“, 1958). Reikia nepamiršti, kad vienas dar tik gimstančios Naujosios bangos principų buvo filmuoti tik negražius aktorius, mat „tėtušių kine“ tada dominavo gražuoliai ir gražuolės.

Godard’as garsėjo savo scenarijais, tiksliau, tuo, kad aktoriams neduodavo jų skaityti. Į „Iki paskutinio atodūsio“ filmavimo aikštelę jis kasryt atnešdavo tądien filmuojamas scenas ir garsiai sufleruodavo aktoriams replikas, kurių šie nespėjo išmokti. Operatorius Raoulis Coutard’as filmavo rankine kamera – tada tai buvo nepriimta. Filmavimo grupė neatsiklaususi įeidavo tarp žmonių, pavyzdžiui, kai per nacionalinę šventę Eliziejaus laukuose buvo plojama de Gaulle’iui. Belmondo žmonai pasakė, kad filmas niekad nepasirodys, nes jo neįmanoma sumontuoti. Po premjeros paprašė jos nueiti į kino teatrą ir pasiklausyti žiūrovų reakcijos. Šie buvo sukrėsti. Prancūzijoje filmas rodytas be pertraukos aštuonis mėnesius. Dabar tai kino klasika. Belmondo sakė, kad Godard’o dėka galėjo vaidinti natūraliai.

 

„Leonas Morenas – dvasininkas“(„Léon Morin, prêtre“, 1961)

Subtiliame Jeano-Pierre’o Melville’io filme Belmondo vilki sutaną. Jis vaidina jauną nuoširdų kunigą, kuris susijęs su Pasipriešinimu ir bando padėti vienišai moteriai – mažo miestelio gyventojai. Emmanuelle Riva herojė jaučiasi vieniša, bijo, kad žydiška vyro kilmė gali pakenkti dukteriai, ir išsiunčia ją į kaimą. Jaunasis kunigas nesistengia jai primesti savo tikėjimo, įtikinti religijos būtinumu, bet siūlo pasigilinti į tikėjimo esmę. Bebelis nepripažino jokio aktorystės metodo. Kai filmuojant Melville’is liepė Belmondo pabūti vienam ir susikaupti prieš sunkų epizodą, aktorius tiesiog užsnūdo.

 

„Žmogus iš Rio“ („L’homme de Rio“, 1964)

Būtent šis filmas pradėjo tarptautinę Belmondo karjerą. Jo herojus eilinis Adrianas atvyksta į Paryžių, nes gavo aštuonias dienas atostogų. Pas sužadėtinę jis pamato policijos komisarą – iš muziejaus pavogta reta statulėlė. Tokios rastos tik trys: antroji priklausė mirusiam merginos tėvui, trečioji – turtingam brazilų verslininkui. Netrukus pagrobiama ir Adriano sužadėtinė. Persekiodamas pagrobėjus Adrianas atsidurs Rio de Žaneire, išvengs pasikėsinimo ir pasiners į neįtikėtinų nuotykių bei gaudynių verpetą, susijusį su indėnų lobiais. Philippe’o de Broca filmas ir Belmondo pakeri lengvumu, humoru ir Oscaro Niemeyerio suprojektuotos Brazilijos sostinės vaizdais. Beje, de Broca taip apibūdino Belmondo: „Tai aktorius, kuris tobulai išreiškia mintis ir jausmus, grynai fizine vaidyba, apsieidamas be jokios meditacijos.“

 

„Pamišėlis Pjero“ („Pierrot le Fou“, 1965)

Belmondo Ferdinandas yra vedęs turtingą italę, bet jam nuobodu. Sutikęs seną pažįstamą Marianą (Anna Karina) jis nusprendžia viską mesti ir pasineria į nesibaigiančius nuotykius, sekdamas iš paskos Marianai, kuri žudo, apgaudinėja, slapstosi. Šis Godard’o filmas peržengė tuometines kino ribas – jame režisierius sukoncentravo daugybę žanrų, pasinaudodamas prisodrintomis spalvomis pabrėžė veiksmo sąlygiškumą, o Belmondo suvaidino herojų, kuris yra ir šiuolaikinis Kandidas, ir klounas, ir kankinys. Finale mėlynais dažais išdažytu veidu, geltonu ir raudonu dinamitu apjuostas Ferdinandas jau primena nebe žmogų, o abstraktų paveikslą. Louis Aragonas po filmo rašė: „Vienaip ar kitaip mes visi esame pamišėliai Pjero.“

 

„Vagis“ („Le Voleur“, 1967)

Filmo veiksmas rutuliojasi XIX a. pabaigoje. Žoržas Randalis – aristokratas, bet anksti tapęs našlaičiu ir apgautas dėdės, kuris pasisavino jo palikimą, atsidūrė gyvenimo paraštėse. Ten Žoržas ir gyvena, kaip sugeba, bandydamas susitaikyti su prarastomis iliuzijomis. Louis Malle’is ir Belmondo rodo, kaip net versdamasis vagystėmis Žoržas nepasiduoda tik keršto jausmui ir nepraranda kilnumo, įgydamas svorį nusikaltėlių pasaulyje.

 

„Misisipės sirena“ („La Sirène du Mississip“, 1969)

François Truffaut buvo juodojo romano žinovas ir gerbėjas, todėl nenuostabu, kad perkėlė į ekraną žanro klasiko Williamo Irisho kūrinį „Waltz into Darkness“. Vos pasirodęs, filmas sužlugo, nors, regis, Belmondo ir Catherine Deneuve duetas turėjo patikti visiems. Manoma, kad Truffaut padarė klaidą, skirdamas Belmondo silpno vyro, moters vedžiojamo už nosies, vaidmenį. Esą žiūrovams tai buvo nepriimtina. Bet Truffaut manė, kad „Jeanas-Paulis vienodai įtikinamai gali vaidinti aristokratą, vaikiną iš liaudies, intelektualą ar gangsterį“.

Po šio filmo Belmondo ir Naujosios bangos autorių keliai išsiskyrė, o filmas laikui bėgant vis dažniau pavadinamas pražiopsotu šedevru. Belmondo vaidina vienišą tabako plantacijos savininką Luji, gyvenantį Reunjono saloje ir susirašinėjantį su mergina Žiuli. Ji netrukus atvyks ir ištekės už Luji. Šis nežino, kad „Misisipės“ laivu pas jį atplauks Žiuli žudikė Marion. Jai rūpi tik Luji pinigai, todėl ji dingsta iškart po vestuvių. Bet Luji pamilo Marion ir padarys viską, kad ją surastų.

 

„Staviskis“ („Stavisky“, 1974)

Vadinamajai Staviskio aferai, 4-ojo dešimtmečio viduryje sukrėtusiai Prancūzijos politinį gyvenimą ir 1934 m. atvedusiai prie valstybinio perversmo bandymų, skirtas ne vienas filmas. Bet prancūzų kino intelektualo Alaino Resnais juosta išsiskiria požiūriu į sukčių, spaudos magnatą, teatro gerbėją, korumpuotų valdininkų papirkinėtoją, supirkusį visą prancūzų politinį elitą, slepiantį savo žydišką kilmę, iš Rytų Europos atvykusį Staviskį. Regis, kartu su režisieriumi Staviskį suvaidinęs Belmondo tyrinėja kartų pralaimėjimo, žlugimo skonį. Amžininkai tą žlugimą siejo su Levu Trockiu, kurį finansiškai slapta rėmė filmo herojus, bet Belmondo personažas šiame filme yra ir fašizmu nėščios, korumpuotos epochos simbolis.

 

„Baimė mieste“ („Peur sur la ville“, 1975)

Šis Henri Verneuil’o filmas – vienas sėkmingiausių Belmondo karjeroje. Jis vaidina policijos komisarą, kuriam pavesta sugauti Paryžių terorizuojantį maniaką Miną, neva baudžiantį nusidėjėles, t.y, žudantį, jo manymu, nepadoriai besielgiančias moteris. Minas pradeda katės ir pelės žaidimą su komisaru, net nužudo jo meilužę. Kadras, kai Belmondo iš sraigtasparnio trosu nusileidžia ir išdaužia buto, kuriame yra maniakas, langą, atmintyje išlieka ilgam. Beje, kambarys buvo 33 aukšte. Taip pat „Baimė mieste“ pasižymi vienu gražiausių Ennio Morricone sukurtų garso takelių. Tokio pobūdžio filmuose atsiskleidžia visas Belmondo žavesys – jo cirkiška plastika, lengvumas, kerinti šypsena.

 

„Profesionalas“ („Le Professionnel“, 1981)

Šiam filmui Morricone sukurta muzika lydėjo ir iš Invalidų rūmų rugsėjo 9-ąją išnešamą Belmondo karstą. Tai bene svarbiausias 9-ojo dešimtmečio Belmondo filmas, sulaukęs neregėto pasisekimo visame pasaulyje. Belmondo vaidina prancūzų slaptąjį agentą Bomoną, kuris gauna vyriausybės užduotį vykti į Afrikos šalį ir nužudyti jos prezidentą. Suprantama, filme minima išgalvota šalis. Tačiau politinė situacija staiga keičiasi ir, norėdami agentą sustabdyti, prancūzai išduoda jį afrikiečių valdžiai. Ši jį kankina ir įkalina. Bomonui pavyksta pabėgti ir grįžti į Paryžių. Jis apimtas noro keršyti. Finaliniuose kadruose Bomonas žūsta, bet „perestroikos“ metais, kai SSRS įsivyravo „vidiakų“ bumas, vaizdajuostėse liūdnos pabaigos neliko. Ji buvo nukirpta, kad žiūrovai neliūdėtų.

 

„Galbūt“ („Peut-être“, 1999)

10-ajame dešimtmetyje Belmondo atsigręžė į naują režisierių kartą. Vienas jų buvo Cédricas Klapischas, kuriam žadėta puiki karjera. Filmas prasideda 2000-ųjų išvakarėse, kai Liusi bando įkalbėti Arturą, kad jiems reikia turėti vaiką. Arturas dar nepasirengęs tapti tėvu. Po kurio laiko jis aptinka langą į ateitį ir persikelia už 70 metų. Ten sutinka savo sūnų Ako ir jo šeimą. Ako bando įtikinti Arturą sutikti su Liusi, antraip Ako šeima išnyks. Ako suvaidino Belmondo, o režisierius sutelkė į aktorių visą savo meilę ir pagarbą.

 

Parengė Ž. P.

„Pamišėlis Pjero“
„Pamišėlis Pjero“
„Vagis“
„Vagis“
„Staviskis“
„Staviskis“
„Baimė mieste“
„Baimė mieste“
„Profesionalas“
„Profesionalas“