7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Psichai ir turi bendradarbiauti su psichais

Gabrielė Arlauskaitė
Nr. 41 (1278), 2018-12-14
Kinas
„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Namas, kurį pastatė Džekas“

Pasipiktinusios publikos replikos Kanuose, išspyrusios festivalio persona non grata Larsą von Trierą lauk prieš septynerius metus, kai jis vienoje konferencijoje prisipažino simpatizuojąs Hitleriui, metė dar vieną akmenį į jo „žudikas esti manyje“ daržą. Tema du jour – „Namas, kurį pastatė Džekas“ – it apogėjus jo virsmo iš menininko į pankišką provokatorių, nevalingai dėvintį agresyviai įžūlaus vulgarumo aptaisą.

Filmas struktūruotas dialogu tarp Džeko (Mattas Dillonas), obsesyvaus maniako-žmogžudžio, ir incognito statusu įsipatoginusio asmens, vardu Verdžas (Bruno Ganzas) – ilgamečio metafizinio serijinių žudikų terapeuto–nuodėmklausio. Verdžas čia it dievas, sukryžmintas su „Overlook“ viešbučio prižiūrėtoju (atminus „Švytėjimą“ ir įvardijus ribą, kad pastarasis tampa bepročiu, genamas vizijų bando išskersti visą savo šeimą, o tada yra nugalabijamas pats). Šis psichologinio s(ia)ubžanro ėminys klasifikuojamas į penkis Džeko pasakojamus „incidentus“, tarp kurių reguliariai įspraudžiami apibūdinimai apie jo paties asmeninę patologinę būklę. Verdžas Džeko saviveiksmių pagrindimą pasitinka groteskišku paikos sofistikos bei valiūkiškos savigraužaties rezginiu – vis dėlto vertėtų čionai brūkštelėti pastabą, kad tai, kas girdima, iš tikrųjų tėra von Triero debatai pačiu su savimi.

Vienišas, žlugęs architektas iš Ramiojo vandenyno Šiaurės vakarų pakrantės byloja apie brutalų žmogžudysčių triumfą, jo paties orkestruojamą bei improvizuojamą, kaskart kiekvieną performansą sukurpiant vis kitokesnį nei ankstesnysis. Džekas, žmogžudystę traktuodamas aukščiausios prabos meno kūriniu, vengia stoti akistaton su faktu, jog į pridėtines bėdas yra klampinamas būtent jo paties disfunkcijos. Kol finalinė bei neišvengiama policijos intervencija žengia įkandin, jis – priešindamasis bet kokiai loginei projekcijai – azartiškai užsimoja naudotis šansais. Tikslas – galutinis meno kūrinys: Džekas valingai pluša ties savu aistringu geiduliu pasistatyti namelį šalia ežero iš pačių geriausių medžiagų. Laisvalaikiu medžiodamas šviežieną bei vėliau atbogindamas lavonus į seną sandėlį su pereinamu šaldikliu, vysto ambiciją įkurti, tam tikra prasme, visų dvylikos metų žudiko karjeros ekspoziciją.

Von Trieras, kartu ir komentuodamas savosios karjeros reputaciją, giliamintiškai pastūmėja nuorodų į tokius kino davinius kaip „Avinėlių tylėjimas“, „Septyni“, kuriuose serijiniams žudikams aprobuojama sofistiško bei kultūrine išmone pasidabinusio genijaus apoteozė. Džekas taipogi įsivaizduoja pretenduosiąs į šį titulą. Neurotiškas stuobrys pajėgus nugalabyti šešias dešimtis žmonių nė nesuvokdamas, kad jį lydi neįtikėtinai absurdiška sėkmė ir jog vietinė policija yra dar absurdiškiau nenuovoki, ir, veikiausiai, pats pasaulis yra fundamentaliai absurdiškas. Džekas bando demonstruoti savojo intelekto kredencialus, vis sporadiškai nukrypdamas į paskaitas apie vokiečių požeminių bombų dizainą, katedrų architektoniką, vynuogių fermentacijos rolę vyno produkcijoje, ir, be abejonės, šoko tikslus mene. Filme dedikuojamas saliutas neliečiamai Alberto Špėro „puikybei“ ir kitiems gėdingos reputacijos tironams (įtraukiant Hilterį), suponuojant, jog „esą privalome pagerbti juos“ už tai, jog to nusipelnė už didį įspaudą „ekstremaliausiame mene“. Kanai, su jumis papokštavo. Džekas nuolatos siekia savo elgsenos pateisinamumo, tuo tarpu Verdžas Džekui priekaištauja, neva tikram menui reikia meilės.

„Namas, kurį pastatė Džekas“

Džekas save įvardija serijinio-žudiko pseudonimu – „ponu Sofistikuotuoju“ – tuo metu vieno iš segmentų fone gieda Bowie‘o „Šlovė“, nepaisant to, jog tai absoliučiai diletantiškas slapyvardis, kadangi tokia psichopatų, siekiančių pripažinimo individų savybė yra klišinė (ir nebūtinai teisinga.) Jis, kaip ir vertėtų paminėti aptariant psichopato profiliavimą, imituoja emocijas – stebint jį vargiai juntamas afektas – arba, tiksliau, juntama empatijos nebūtis. Vis dėlto bandyti visokeriopai „paaiškinti“ serijinius žudikus – beprotybė. Juolab, jog filme ši išmonė pateikta paveikiu idealizuotų žmogžudysčių patosu. Iš pradžių Džekas – lengvapėdis nuoboda, dėvintis susagstomus marškinius bei lakūniškus akinius (argi ne klibanti ir fiktyvi Džefrio Dahmerio imitacija), toks, kuris greitakalbe susiveikia sau įėjimą į būsimos aukos namus (tokia jo kalbėsena pamažu transformuojasi į manipuliatyvų rečitatyvą.) Tačiau čia ir slypi opi filmo rakštis – režisierius jau kurį laiką simpatizuoja tai pačiai manierai, kuria jis projektuoja žudiko vidujybę. Dauguma veikėjų ankstesnėje retrospektyvoje – Emily Watson „Prieš bangas“, Björk „Šokėja tamsoje“, bene visi „Dogvilyje“ – dažnai miršta tuose pačiuose ritualizuotuose režisieriaus egzekucijos aktuose.

Kraitis filmų, antrinančių į serijinių žudikų gyvenimiškosios tematikos takoskyrą, pastaraisiais dešimtmečiais ganėtinai gausus: „Bostono smaugėjas“ tai išpuoselėjo prieš penkias dešimtis metų; 1986-ųjų Maiklo Manno ,,Žmonių medžiotojas“, traktuojama kaip viena sėkmingiausių moderniosios eros trilerių elegijų, užmaukšlino Tomui Noonanui geriausio psichovaidmens karūną nuo pat „Psichopato“. Šiuo požiūriu galima brėžti paralelę: Džeko vaidmeniui desperatiškai trūksta saviidentifikacinės darnos bei sąryšio su pačiu aktoriumi. Filmas, net neįsišliejantis į siaubo-trilerių nišą, lenda po odos epidermiu – jis nepatogus, tačiau lįstų giliau, kompromituotų žiūrovo moralinę savivoką dar labiau, jei, pavyzdžiui, būtų pasiūlytas žmogiškesnis atitikmuo Džekui – jau veikiau taip, nei išliekanti aktoriaus nepatenkinta zombiškos fizionomijos fiksacija.

Von Triero nepaklusni serijinių žudikų subžanro dekonstrukcija pilna iššūkių, pridėtinį emocinį pagaulumą kurstanti kompromituojančia technine bravūra: filmas baigiamas įspūdingu supernatūralių vaizdų antplūdžiu, it vyšnaitė ant torto darniai nusėsiančiu bet kokio žymaus holivudiškojo fantazijos filmo viršūnėje. Režisierius veikiausiai pats supranta, kad kuras filmų produkcijai jam toli gražu nebėra atjauta. Jis tapo kūrėju, varomu agresijos, priklausomybės, pakrypusių ekstremalumų – išvien su pačiu Džeku.

„Namas, kurį pastatė Džekas“
„Namas, kurį pastatė Džekas“