7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tumo kodeksas: „Dariau kitiems gera, o pats tapau laimingas“

„Ketviros versijos“ inf.
Nr. 40 (1277), 2018-12-07
Kinas Anonsai
Aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Rolandas Kazlas. A. Seliutos von Rath nuotr.
Aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Rolandas Kazlas. A. Seliutos von Rath nuotr.

Viena ryškiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių Juozas Tumas-Vaižgantas energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygstamą populiarumą ir tarp šviesuomenės, ir tarp paprastų žmonių. Pasak gruodį kino ekranus pasieksiančio filmo apie Vaižgantą režisieriaus Eimanto Belicko, jis buvo gerokai aplenkęs laiką ir tikrąja to žodžio prasme laisvas žmogus.

 

„Kai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams užsiminėme, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti“, – sako filmo scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė. Vaižganto raštų apimtis didžiulė, tad kūrėjai daugiausia rėmėsi laiškais ir amžininkų prisiminimais, kitaip tariant, gyva kalba ir poelgiais – imliausia medžiaga filmo veiksmui.

 

Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 m. ir buvo dešimtas, tačiau mylimas ir lepinamas vaikas Aukštaitijos valstiečių šeimoje. Baigė Kauno kunigų seminariją, buvo kunigas vienuolis, priklausė Pranciškonų ordino tretininkų atšakai, pasiaukojusiai dirbti tarp pasauliečių. Jo pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, į tuos pamatus rėmėsi Tumo atjauta ir pagarba kitam žmogui, jo sąžinės laisvei – todėl Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas netiko. Jis buvo iš tų šviesuolių, kurie dėl teisybės pasirengę ir nukentėti: sunkiausiais spaudos draudimo metais Vaižgantas ėmėsi lietuviškos raštijos darbo, slapto knygų gabenimo ir platinimo. Bažnytinė vyresnybė tada nebuvo labai palanki rizikuoti linkusiam Tumui, nuolat kilnojo jį po atokias parapijas, bet taip tik užgrūdino jo charakterį. Panaikinus spaudos draudimą ir vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, Vaižgantas nenuilsdamas reiškėsi kaip publicistas ir kritikas – aptardavo kone visas pasirodančias knygas, nuo piktų pastabų gynė pradedančiuosius autorius. 1922 m. Vaižgantas buvo pakviestas dėstyti universitete lietuvių literatūrą. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą. Vaižgantas mirė 1933 m., palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Šalia jos esančiame Vaižganto bute šiandien veikia rašytojo memorialinis muziejus.

 

Literatūrologė Vanda Zaborskaitė rašė: „Vaižgantas buvo teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės – nuo buities iki viešojo gyvenimo.“

 

Nenuostabu, kad apie tokio neįprasto charakterio asmenybę sklido daug įvairiausių pasakojimų: kaip jis basas vaikščiojęs Kaune po Laisvės alėją, kaip į pamokslus įpindavęs „šposų“, kaip sveikindamasis neleisdavęs bučiuoti rankos ir stengdavęsis pirmas žmogų pabučiuoti į skruostą, kaip išdalydavęs prašytojams visus savo pinigus ir ant durų prisegdavęs raštelį – „Pinigų neskolinu, patsai skolinuos“.

 

Pasak Pociūnienės, filmas „Tumo kodeksas“ – tai pasakojimas apie tai, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti. „Kas iš tiesų yra laisvas žmogus? Šiuolaikinė visuomenė pavergimo instrumentų turi apsčiai, tik jie labai subtilūs. Tai, kad gerai gyvename, nereiškia, kad esame laisvi. Laisvė visada reikalauja pastangų. Šia prasme Vaižgantas buvo retas „egzempliorius“, kuriam sąžinės balsas svarbesnis už visas valdžias ir kovas dėl įtakos. Be to, būdamas nepaprastai užsiėmęs, turėdamas krūvas įsipareigojimų ir darbų, jis pasižymėjo nuoseklumu, gebėjimu uždegti kitus ir pasiekti konkrečių rezultatų. Pavyzdžiui, 3-iojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos miškai buvo nuniokoti, nes per Pirmąjį pasaulinį karą juos masiškai kirto. Tumas buvo vienas iš entuziastingos medelių sodinimo akcijos įkvėpėjų ir pats dalyvavo atsodinant miškus aplink Kauną. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad žmogus, būdamas arčiau gamtos, yra arčiau Dievo, kad iš jos gauna energijos, kuri verčia pakelti akis į žvaigždes“, – sako scenarijaus autorė.

 

Savo kunkuliuojančia energija Vaižgantas troško išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą. Tautą jis suvokė kaip žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais.

 

„Senelis, gražiai rašęs apie kaimiečius, – maždaug toks buvo mokykloje susiformavęs vaizdinys apie Vaižgantą. Kurdamas filmą atradau jį visai kitokį – veiklų, šmaikštų, autoironišką, laužantį kanonus ir išsiskiriantį gilia nuojauta. Jis ir vaikščiojo, ir kalbėjo greitai. Ne šiaip sau kauniečiai jį vadino „žilagalviu jaunuoliu“. Tumas žengė pirmose šviesėjančios, nuo plūgo nueinančios Lietuvos gretose. Jo biblioteka buvo pilna naujausių filosofijos leidinių, žodynas išskirtinis. Manau, sutikę jį šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo. Tad ir filme norėjau jį priartinti, padaryti savą, šiuolaikišką, ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus. „Tumo kodeksas“ – ne pamokslavimas, o vieno žmogaus vertybių kodeksas – žmogaus, kuris gyveno atvirai sakydamas tiesą ir nelikdamas abejingas“, – sako režisierius Eimantas Belickas, žiūrovams pažįstamas ir kaip kino montažo meistras, ir kaip puikus muzikantas.

 

Dokumentinėje juostoje iškilias istorines asmenybes vaidina Ramūnas Cicėnas (Vaižgantas), Aleksas Kazanavičius (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rolandas Kazlas (Petras Klimas), Miglė Polikevičiūtė (Bronė Klimienė), Darius Gumauskas (brolis Jonas Tumas).

 

„Į Ramūną atkreipėme dėmesį labai seniai, tada, kai su Eimantu ir Petru Savickiu kūrėme laidas „Laiko ženklai“ ir net negalvojome, kad kada nors imsimės filmo apie Vaižgantą. Šiaip iš kalbos išėjo, kad Ramūnas, tada dar jaunas ir garbanotas, labai tiktų Vaižganto vaidmeniui. O panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas – subtilus, lankstus ir atidus aktorius. Mane maloniai nustebino aktorių meistrystė, ypač tuose epizoduose, kai staiga išskyla komiškos kibirkštėlės“, – tvirtina scenarijaus autorė ir režisierius, drauge dirbantys jau daugiau nei dešimtmetį.

 

Nors pilnametražio filmo premjera didžiajame kino ekrane abiem yra pirmoji, pasak Eimanto, ta debiutinė energija buvo smagi ir saldi, tačiau su labai aukštai iškelta reikalavimų kartele visai kūrybinei komandai. Juostos kūrėjams imponavo tai, kad Vaižgantas visiškai nepanašus į nuolat besiskundžiantį lietuvį. „Matyt, jis iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojusi tamsą. Šalia visų visuomenės „diagnostikų“ – jo kartos ir dabartinių, labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti“, – sako scenarijaus autorė Pociūnienė.

 

Dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ premjera gruodžio 7 d. 18 val. Vilniaus kino teatre „Multikino“. Vėliau filmas bus rodomas Vilniaus, Kauno ir Panevėžio kino teatruose. Režisierius – Eimantas Belickas, scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė, operatorius Narvydas Naujalis, kompozitorius Gabrielius Zapalskis ir „WhaleSounds“, scenografė Dalia Dūdėnaitė, kostiumų dailininkė Rasa Taujanskienė, prodiuserė Teresa Rožanovska (VšĮ „Ketvirta versija“).

 

Aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Rolandas Kazlas. A. Seliutos von Rath nuotr.
Aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Rolandas Kazlas. A. Seliutos von Rath nuotr.