Nauji filmai – „Valstybės paslaptis“

Prieš daug metų į rankas pateko „Sotheby’s“ aukciono katalogas, kuriame buvo pristatomi ir lotai iš Katharine Graham namų – Edwardo Steicheno nuotraukos, XIX a. baldai ir porcelianas, plokštelė, kurioje Trumanas Capote skaito „Pusryčių pas Tifanį“ ištrauką, su rašytojo autografu, daugybė Graham portretų, darytų „The Washington Post“ redakcijoje ir namuose. Portretuose tiesiai į fotokamerą žiūrinti pusamžė moteris atrodo švelni, bet ryžtinga. Tada nežinojau, koks Graham vaidmuo JAV istorijoje, bet supratau, kad ji gerbiama.

„The Washington Post“ leidėja Graham ir dienraščio redaktorius Benas Bradlee’s – pagrindiniai naujo Steveno Spielbergo filmo „Valstybės paslaptis“ („The Post“, JAV, 2017) herojai, kuriuos suvaidino Meryl Streep ir Tomas Hanksas. Filme režisierius mėgaudamasis atgaivina Graham namų interjerus, ypatingą anų laikų redakcijų atmosferą ir viską, kas ją kuria, – tarškančias rašomąsias mašinėles, laidinius telefonus, popieriuose paskendusius darbo stalus, dauginimo aparatus, bet daugiausia nostalgijos, regis, sukelia laikraščio spaustuvė – stambiu planu rodomi laužomi tekstai, spausdinimo mašinos. Tai išnykęs pasaulis, o Spielbergas visada moka laiko dvasią perteikti detalių ir garsų prisodrintais vaizdais.

„Valstybės paslapties“ veiksmas prasideda 1971-aisiais, kai „The Post“ konkurentai dienraštis „The New York Times“ išspausdina valstybės sekretoriaus Roberto McNamaros užsakymu parengtą slaptą ataskaitą apie JAV ir Vietnamo santykius – vadinamuosius „Pentagon Papers“ – ir kyla skandalas, kurį kursto prezidentas Richardas Nixonas. Ataskaita apima kelis dešimtmečius ir liudija, kad JAV nuolat kišosi į Vietnamo politiką, pradėjo karą, kuris trunka jau ne vienus metus ir vis labiau pralaimimas. Teismas priverčia „The New York Times“ nutraukti dokumentų publikavimą, bet šie atsiduria „The Post“ žurnalistų rankose. Tada ir kyla konfliktas tarp Graham ir valdybos, galintis nulemti ne tik leidinio, bet ir jo savininkės likimą, mat norėdama užtikrinti kokybišką žurnalistiką ir mokėti dvidešimt penkiems žurnalistams, ji rengiasi parduoti laikraščio akcijas Niujorko biržoje. Skandalas, areštas, teismo procesas gali pakenkti dienraščiui. Gali nukentėti ir Graham, nes „The Post“ buvo jos tėvo nuosavybė, ji nori ją išsaugoti. Dienraštis – svarbi jos gyvenimo ir visuomenės statuso dalis. Graham šeima visada priklausė Vašingtono aukštuomenei. Tarp jos draugų – ir ataskaitą užsakęs McNamara bei kiti su ataskaita susiję politikai, kurie pasijus išduoti. Tačiau ir Graham, ir Bradlee’s suvokia, kad politikus priversti sakyti tiesą gali tik nepriklausoma spauda.

Redaktoriaus Bradlee’o situacija atrodo paprastesnė. Jis neabejoja, kad medžiagą spausdinti reikia, bet taip pat išgyvena dramą. Hankso herojus ir jo žmona artimai bendravo su prezidento Kennedy šeima, o iš dokumentų matyti, kad šis melavo kalbėdamas, jog nori išvengti karo. Akistata su tiesa jam skaudi.

Iš pradžių Spielbergas seka abi siužeto linijas – Graham santykius su dienraščio taryba, Bradlee’io ir žurnalistų pastangas gauti slaptą ataskaitą, tačiau filmui įsivažiavus daug įdomesnė tampa Graham. Tiksliau, ne tyrimas ar žurnalistų konfliktas su slaptosiomis tarnybomis ar net valstybės prezidentu, o tai, kaip atsidūrusi sudėtingoje situacijoje ima keistis pusamžė moteris, kuri anksčiau, regis, tik augino vaikus ir rengė prašmatnius priėmimus. Spielbergas filmo pradžioje vis pabrėžia, kad laikraščio taryboje esantys vyrai atsainiai žiūri į mirus sutuoktiniui – buvusiam „The Post“ redaktoriui – leidybą paveldėjusią jo našlę, kuri nejaukiai jaučiasi viena griežtais kostiumais vilkinčių ir savim pasitikinčių finansininkų draugijoje. Streep herojė iš pradžių nuolat sutrikusi. Tačiau konfliktui aštrėjant ji vis labiau įgyja pasitikėjimo savimi. Spielbergas Graham dažnai rodo namų aplinkoje – aukštosios kultūros prisodrintos jų erdvės yra herojės atrama, čia glūdi jos moralinių principų šaknys. Streep įtaigiai rodo, kaip iš visų pusių spaudžiama moteris pasiryžta priimti sprendimą, grįstą visuomenės interesu. Graham rizikuoja turtu, padėtimi, net savo vaikų ateitimi, kad apgintų amerikietiškos demokratijos esmę – laisvą ir nepriklausomą spaudą.

Žinoma, Spielbergas iš tų režisierių, kurie pabaksnos pirštu keliskart, kad žiūrovas žinotų, kaip suprasti vieną ar kitą sceną, bet jis moka manipuliuoti jausmais – ko verti kad ir merginų žvilgsniai į Graham, išeinančią iš Aukščiausiojo teismo. „Valstybės paslaptis“ – paprastas ir senamadiškas filmas, tačiau jis dar kartą primena, kokia svarbi spaudos laisvė ir žurnalistų atsakomybės jausmas. Tuo jis ir aktualus. Neatsitiktinai režisierius baigia filmą simboliška scena: po tamsius Votergeito komplekso koridorius vaikšto policininkai, įtariantys, kad įvyko vieno biuro apiplėšimas. Šis įvykis sudomins „The Washington Post“ žurnalistus Carlą Bernsteiną ir Bobą Woodwardą. Jų tyrimas atves prie prezidento Richardo Nixono atsistatydinimo.