Kūnų, sielų ir idėjų atspindžiai

Šiųmetė „Scanoramos“ programa nenuvils nei klasikos gerbėjų, kuriems siūloma Luchino Visconti retrospektyva, nei tų, kurie vertina intelektualų Michaelio Haneke’s kiną – bus galima prisiminti ankstyvuosius austrų režisieriaus filmus bei pasižiūrėti naujausią „Laiminga pabaiga“. Daug atradimų laukia besidominčių Lotynų Amerikos kinu. Lietuvių kino entuziastams skirta Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių dokumentikos programa bei Eglės Vertelytės „Stebuklo“ premjera.

„7md“ šiemet siūlo atkreipti dėmesį į filmus, sulaukusius tarptautinių kino festivalių dėmesio, bei į kūrinius, skatinančius diskutuoti apie kino kalbos pokyčius. Trumpai tariant, kelios rekomendacijos tiems, kurie nori žinoti, kas dabar en vogue.

„Antonijus 1, 2, 3“ („António Um Dois Três“, Portugalija, Brazilija, 2017)

Tai jauno, bet jau daug dėmesio sulaukusių trumpo metražo filmų autoriaus brazilo Leonardo Mouramateuso (g. 1991) pilnametražis debiutas, sukurtas Fiodoro Dostojevskio „Baltųjų naktų“ motyvais. Dvidešimt kelerių Antonijus (Mauro Soares), pabėgęs iš namų po to, kai tėvas sužinojo apie metus nelankytas paskaitas, naktis leidžia Lisabonoje, kur sutinka merginą iš Brazilijos Deborą (aktorė ir režisierė Deborah Viegas). Ieškodamas naujų kino pasakojimo galimybių, aiškindamasis, kaip vaidmuo veikia aktorių ir atvirkščiai, gilindamasis į tai, kas vadinama „teatrališkumu“, o gal net ir sekdamas Miguelio Gomeso „Arabiškomis naktimis“, Mouramateusas supina herojaus fantazijas, sapnus ir tikrovę.

„Apie kūną ir sielą“ („A teströl és a lélekröl“, Vengrija, 2017)

Berlyno „Auksiniu lokiu“, FIPRESCI ir Ekumeninio žiuri prizais apdovanotas Ildikó Enyedi filmas – ypatinga meilės istorija. Jos veiksmas nukels į skerdyklą. Būtent čia susitinka du autsaideriai – tikrovėje pasimetęs nebejaunas Endrė ir nauja kontrolierė – mįslingoji Marija. Nors abu ir nepasitiki vienas kitu, netrukus jie supras, kad kiekvieną naktį mato tuos pačius sapnus. Režisierei pavyko rasti pusiausvyrą tarp siurrealistinės fantazijos ir universalių jausmų. Apie gimstantį jausmą tarp dviejų jautrių žmonių ji sugeba pasakoti ir poetiškai, ir su humoru.

„Beuysas“ („Beuys“, Vokietija, 2017)

Garsaus dokumentinio kino kūrėjo Anderso Veielio filmo herojus – vienas svarbiausių XX a. vokiečių menininkų Josephas Beuysas. Jis rodomas kelių artimų bendradarbių ir draugų akimis. Tačiau didžiausias filmo privalumas – ne jų prisiminimai, o įspūdinga archyvinė medžiaga, pristatanti ir Beuyso kūrybą, ir jo žiniasklaidos pasirodymus. Iš skirtingų perspektyvų susidūrimo gimsta gana nuoseklus menininko portretas: su nuolatine skrybėle ant galvos jis galėjo kalbėti apie viską, tačiau didžiausio menininko susidomėjimo sulaukdavo politinis ir socialinis meno potencialas, meno ir tikrovės ryšiai. Veielio filmas įrodo, kad, nepaisant trisdešimties metų, praėjusių nuo Beuyso mirties, jo pažiūros tebėra aktualios.

„Įkaitai“ („Mzevleb“, Gruzija, Rusija, Lenkija, 2017)

Už geriausią režisūrą festivalyje „Kinotavr“ apdovanotas Rezo Gigineišvilio filmas paremtas tikrais įvykiais, kai 1983-iaisiais šeši jauni vaikinai ir viena mergina iš garbingų ir garsių gruzinų šeimų nusprendė pagrobti lėktuvą ir skristi į Turkiją. Filmo herojai buvo jauni ir talentingi, jų laukė šviesi ateitis ir išskirtinė padėtis visuomenėje, bet jiems stigo laisvės. Tik jos kaina pasirodė didelė – nepavykus lėktuvo pagrobimui, žuvo septyni žmonės – tarp jų ir du pagrobėjai, likę gyvi buvo nuteisti mirties bausme (jų palaidojimo vieta nerasta iki šiol), tik mergina – kalėti. Pasak režisieriaus, sistemos įkaitais tapo ne tik lėktuvo keleiviai, bet ir pagrobėjai. Likimo ironija, bet vienas pagrobėjų Gega Kobachidzė vaidino bene svarbiausiame po kelerių metų prasidėjusios „perestroikos“ filme – Tengizo Abuladzės „Atgailoje“. Po įkaitų dramos Kobachidzės scenos buvo perfilmuotos, jo vaidmuo atiteko Merabui Ninidzei, o Gigineišvilio filme jis suvaidino Gegos tėvą.

„Jupiterio mėnulis“ („Felesleges ember“, Vengrija, Vokietija, 2017)

Tikras angažuotas kūrėjas – vengrų kino ir teatro režisierius Kornélis Mundruczó filme šaiposi iš stereotipų apie musulmonus, o filmo herojus – pabėgėlis iš Homso, pasirodo, yra angelas. Dokumentiniai kadrai iš pabėgėlių stovyklų filme susipina su holivudiškomis gaudynėmis. Klius visiems – ir tiems, kurie uždirba iš pabėgėlių, ir naivuoliams, patikintiems levituojančiu arabu, ir tuo tikėjimu pasinaudojantiems niekšams.
 

„Kvadratas“ („Rutan“, Švedija, Danija, Prancūzija, Vokietija, 2017)

Šiuolaikinio meno muziejaus direktorius Kristianas, regis, kontroliuoja viską. Po skyrybų jis pavyzdingai rūpinasi dukrelėmis, važinėja ekologišku automobiliu, padeda kitiems, ypač jei tai nereikalauja daug pastangų. Kristianas rengia visuomenės tolerantiškumą ugdančią instaliaciją „Kvadratas“, su kuria sieja daug vilčių. Tačiau pamažau idealaus piliečio įvaizdyje ima rastis vis daugiau plyšių. Šiemet Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanoto filmo režisierius Rubenas Östlundas (beje, iš tikrųjų kūręs panašią instaliaciją) mėgaujasi galėdamas pasišaipyti iš politinio korektiškumo, nors filme, matyt, kiekvienas galės pajusti, kad šaipomasi ir iš jo. Švedų režisierius gali didžiuotis viena juokingiausių erotinių scenų bei įrodymu, kad šiuolaikiniame pasaulyje net žodžio laisvė turi savo ribas.

„Nemeilė“ („Neliubov“, Rusija, Prancūzija, Vokietija, Belgija, 2017)

Tiek daug kino mėgėjų tiki, esą Andrejus Zviagincevas kuria intelektualų, aktualų ir kartu filosofinį kiną, kad su jais ginčytis, regis, beprasmiška. Naujausias režisieriaus filmas apdovanotas Kanų Žiuri prizu ir pristatytas „Oskarui“. Zviagincevas tvirtina, kad jį įkvėpė Ingmaro Bergmano „Šeimyninio gyvenimo scenos“, ir pasakoja niūrią istoriją apie besiskiriančią porą. Ženia ir Borisas visaip demonstruoja neapykantą vienas kitam, bet kenčia jų sūnus. Sukrėstas pažadų atiduoti jį į internatą (tėvai rengiasi viską pradėti iš naujo) dvylikametis Alioša dingsta. Visą filmą Zviagincevas rodo vaiko paieškas, už kurių ir iškyla tikrasis pasakojimas. Jis apie šių dienų Rusiją – iš televizijos sklindančią prievartos atmosferą, valdžios cinizmą, žmonių tarpusavio santykių hedonizmą, kasdienybės degradaciją ir veidmainišką moralę.

„Neprijaukinti“ („La región salvaje“, Meksika, Danija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija, Šveicarija, 2016)

Vienas keisčiausių pastarųjų metų filmų ir kartu dar vienas pasakojimas apie tradicinės šeimos suirimą. Venecijoje už geriausią režisūrą apdovanotas Amatas Escalante – kontroversiškas arthouse režisierius – šįkart žengė rizikingą žingsnį link žanrinio kino. Andrzejaus Żuławskio „Apsėdimą“, Guillermo del Toro ar Davido Cronenbergo fantazijas primenantis siaubo filmas perkels į Meksiką. Kartu su asteroidu Žemę pasiekia monstras, kurio auka taps Alechandra – neištikimo vyro žmona ir dviejų vaikų motina. Fantastiškas motyvas režisieriui yra niūrios refleksijos apie Meksikos visuomenę, grįstą veidmainyste, susižavėjimu prievarta ir homofobišku mačizmu, išeities taškas.
 

„Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ („The Nile Hilton Incident“, Švedija, Danija, Vokietija, Marokas, 2017)

Incidentas, kuris iš pradžių atrodo kaip gana įprastas Kairo viešbučio dainininkės nužudymas, palaipsniui keičia pobūdį. Tyrimas veda detektyvą prie Egipto elito. Tarp įtariamųjų – prezidento Mubarako artimieji. Sandanso festivalio Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas švedų režisieriaus Tariko Saleho filmas perkelia į Egiptą 2011-ųjų revoliucijos išvakarėse. Moterų ir alkoholio nevengiantis detektyvas Noredinas (Fares Fares) nėra naivuolis ir supranta, kad valdžia nori kuo greičiau tyrimą nuslopinti. Tačiau vis didesnės korupcijos ir neteisybės akivaizdoje jis nusprendžia apsaugoti vienintelę nusikaltimo liudininkę, o kartu ir savo orumo liekanas. Salehas perkėlė film noir žanro konvenciją į Artimuosius Rytus, kad būtų aiškiau, kodėl Arabų pavasaris sukvietė į gatves tiek daug nusivylusių žmonių.

„Paukščiai gieda Kigalyje“ („Ptaki śpiewają w Kigali“, Lenkija, 2017)
Ruanda, 1994-ieji. Ornitologei Anai pavyksta išgelbėti nužudyto kolegos dukterį Klodiną ir parsivežti ją į Lenkiją. Tačiau dviejų moterų santykiai klostosi dramatiškai: jas abi slegia patirta masinių žudynių trauma, iš pagrindų sugriovusi ankstesnį gyvenimą, atskyrusi jas nuo kitų. Joannos Kos-Krauze ir Krzysztofo Krauze’s (jis mirė prasidėjus filmavimui) filmas – tai sudėtinga gedulo kelionė. Karlovy Varų ir Gdynės kino festivalių prizais už geriausią moters vaidmenį apdovanotų Jowitos Budnik ir Eliane Umuhire subtiliai suvaidintos herojės po kelerių metų sugrįš į Ruandą, kad pagaliau susitaikytų su neišvengiama mirtimi ir suvoktų, jog nepaisant patiriamo skausmo reikia gyventi toliau.

„Tegul įdega lavonai“ („Laissez bronzer les cadavres“, Belgija, Prancūzija, 2017)

Belgų režisierių, estetizmo dainių Helene Cattet ir Bruno Forzani duetas į ekraną perkėlė kultinį juodąjį Jeano-Patricko Manchette’o romaną, 1971 m. parašytą kartu su Jeanu-Pierre’u Bastid. Kartu su juo į ekraną jie perkėlė ir visą vintažinę 8-ojo dešimtmečio kino formą bei Ennio Morricone’s muziką, kurie ne vienam asocijuojasi su Sergio Leone’s spagečių vesternais. Iš jų įkvėpimo nuolat semiasi ir Quentinas Tarantino, tačiau šio filmo autoriai daug radikalesni. Jų reginys nufilmuotas 16 super mm juostoje. Jis nukels į Viduržemio jūros pakrantę, kur apleistame kaime slepiasi žudikai su pagrobtais 250 kilogramų aukso, o jų planus nusprendžia pakoreguoti keli policininkai ir gana siurrealistiška būtybė Liusi (Elina Löwensohn). Žiūrovų akyse vieta, kurioje anksčiau vyko orgijos ir laukiniai hepeningai, pavirs tikru mūšio lauku, o tai, kas jame vyks, bus kaip haliucinacija. Filmas, suprantama, pirmiausia skirtas prisiekusiems sinefilams.

„Vesternas“ („Western“, Vokietija, Bulgarija, Austrija, 2017)

Valeskos Grisebach filmo veiksmas vyksta ne tik Bulgarijos ir Graikijos pasienyje, bet ir ties dviejų skirtingų pasaulių – vokiečių darbininkų ir vietinių kaimiečių – riba. Idiliškuose peizažuose prasideda kova už dominavimą. Filmo herojus – buvęs samdomas kareivis Meinhardas (jį vaidina neprofesionalus aktorius Meinhardas Neumannas) renkasi vietinių draugiją ir jo bendradarbiai to negali atleisti. Grisiebach nuosekliai augina įtampą, atskleidžia kultūrinių ir emocinių priklausomybių ryšius, rodo vyriškus ritualus, formuluoja tapatybės klausimus. Tačiau režisierė ištikima ir konvencijoms, tik bulgarai čia yra indėnai, vokiečiai – kaubojai, Europos Pietūs – Laukiniai Vakarai, o ūsuotasis Meinhardas – vienišas keršytojas.
 

Parengė Ž. P.