Jeigu galėtum gyventi kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė. Ar kiekviena diena prilygtų ištisam gyvenimui? Kiek visa tai galėtų trukti? Ar greitai pranyktų poezija? O gal vis tik pavyktų ją išsaugoti? Filmas „Senekos diena“ savo žinute primena vaikystę, kai kiekvieną dieną, vos pramerkus akis norisi išgyventi viską, kas tik įmanoma. Netaupant įvykių ateičiai tarsi ji net nebūtina.
I. Laikas
Istorinis laikas ankstesniame Vildžiūno filme „Kai apkabinsiu tave“ (2010) sukuria palankias aplinkybes siužetą perteikti netikėtai, tarsi pagrindinis filmo veikėjas – istorija, žaidžianti žmonių gyvenimais. II-ojo Pasaulinio karo metais susiklosčiusios aplinkybės išskiria tėvą (akt. Andrius Bialobžeskis) ir dukrą (akt. Elžbieta Latėnaitė). Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, ilgai lauktam dukros ir tėvo susitikimui iškyla nesklandumų dėl tebesitęsiančio šaltojo karo ir valdžios nepasitikėjimo svetimšaliais. „Kai apkabinsiu tave“ atkurtas laikmetis poetiškas pasteliniais kadrais, kostiumais, nuotaika.
„Senekos diena“ sujungia praeities ir dabarties laiką – Simono (akt. Marijus Mažūnas) prisiminimus kur kas labiau įamžina greta besiskleidžiantys Lietuvos nepriklausomybės įvykiai, o Simonas (akt. Dainius Gavenonis) dabartyje, nors ir gyvena kažkur šiandien, vis tiek neišsitenka konkrečiame laikmetyje, egzistuoja bevardėje epochoje. Dabarties laikas nėra apibrėžtas: veiksmas neturi nei pradžios, nei pabaigos, net neaišku, kiek jis tęsiasi, kai kurie kadrai atrodo „iškarpyti“, tarsi nežinotum, ar pasakojimas tęsiasi ar darsyk prasideda. Lygiai taip pat vaizduojami įvykiai – jie nebūtinai yra nuoseklaus pasakojimo dalis, bet turi labirinto struktūrą. Būtent todėl atrodo, jog dabarties laikas svarbus tiek, kiek jis kalbasi su praeitimi. Sutrūkinėjęs pasakojimas leidžia atsiverti dvilypei Simono asmenybei – realistui-pragmatikui, kuris rūpinasi savo buitimi ir nuolatinei savęs nostalgijai, kuri aidi Simono prisiminimuose. Maištais, savęs ieškojimas, apsėdęs Simoną jaunystėje vis dar neramina ir šiandien, tačiau tai slegia tik kaip neįgyvendintų svajonių aidas. Gali susidaryti įspūdis, jog Gavenonio Simonas, kaip sakytų psichologai, išgyvena vidurio amžiaus krizę, tačiau, ko gero, tai yra vis dar tas pats (ar bent jau toks pats) paauglys, tiesiog priverstas gyventi pagal jam netinkančias taisykles.
Paauglys Simonas su bendraminčiais įkuria „Senekos draugiją“, kurios tikslas išgyventi kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė. Į draugų kompaniją įsipainiojusi mergina sujaukia ne tik Simono mintis, bet ir išskiria senus draugus. Paaugliška kasdienybė, kurią Vildžiūnas vaizduoja atkurdamas istorinį laikotarpį (sovietiniai butai, kaimynai, Rotondos kavinė, kostiumai, Baltijos kelias) palieka ryškius pėdsakus, kuriuos vėliau Simonas prisimena ir išgyvena kiekvieną Senekos dieną. Tiesa, būtent nusivylimas savo anonimiška kasdienybe verčia Simoną kapstytis savo praeityje.
II. Poezija
Kristijono Vildžiūno filmo „Aš esi tu“ (2006) Bialobžeskio architekto poetiškumas, kaip ir Gavenonio Simono, kyla iš vienatvės. Tačiau skiriasi jų prisitaikymas: Baronas susitaiko su savo vienatve persikeldamas į utopišką namelį medyje miško glūdumoje, o Simonas blaškosi pats savyje. Vidinį Gavenonio Simono konfliktą – blaškymąsi tarp realybės ir prisiminimų, buities ir romantikos – dar labiau aitrina santykis su sūnumi. Scena, kai Leonas rodo tėčiui namų darbus, o Simonas pyksta ant savo sūnaus, jog šis užmiršo daugybos lentelę, bet tuo pat metu pyksta visai ne ant jo, o ant savęs, kad nemoka, negali, nesugeba būti tėvu ir vaidinti laimingos šeimos. Kasdienybės poezija? Išties, tarsi savaime suprantamas gyvenimas – eilinis nelaimingas rytojaus laukimas. O Senekos metafora (net ir daiktiniam pavidale, kaip pavyzdžiui, Senekos knyga bibliotekoje arba sudužęs lėktuvas su užrašu „Seneca“), keliaujanti iš kadro į kadrą vis krinta į akis kaip nuolatinis kasdienybės priekaištas.
III. Režisierius
Muzikinį foną, kuris užpildo erdvius filmo kadrus, sukūrė atgaivinta roko grupė „Šiaurės kryptis“. Architektūros kurso studentai susibūrė į grupę (kažkuria prasme atitinkamą „Senekos draugiją“) kurios sudėtyje yra ir Kristijonas Vildžiūnas. Kiek Simonas jaunystėje (Marijus Mažūnas) ir Simonas dabartyje (Dainius Gavenonis) buvo ir yra Kristijonas Vildžiūnas, turbūt galime tik spėlioti. „Senekos dienoje“ atkurta autentiška paties režisieriaus jaunystės atmosfera, lūkesčiai, nusivylimai ar praradimai. Susidaro įspūdis, jog taip režisierius įamžina savo paties laiką. Panašu, jog laikas tiek konkrečia, tiek bendrąja prasme yra svarbus Vildžiūno filmų motyvas. Žvelgiant retrospektyviai, galima teigti, jog be ankstesnių Vildžiūno filmų „Senekos diena“ nebūtų gimusi – ji apibendrino tiek režisieriaus būseną, tiek režisieriaus laiką – kai jautiesi įstrigęs epochoje. Filmo pabaigoje Simonas savo sūnui pasaką seka telefonu, būdamas kažkur Estijoje ir ieškodamas savo nutildytų svajonių. Netikėta. Nejaugi nusivylimų kupina kasdienybė gali pavirsti Senekos diena? Ar tai tik romantiški paistalai? Išties, filmo pradžioje jaunųjų svajotojų poezija atrodžiusi prikišama ir banali, gerokai vėliau įgauna atpažįstamų spalvų – pilkų ir niūrių, bet su pasteliniais atspalviais, kaip kad būdinga režisieriui Kristijonui Vildžiūnui.