2006-ųjų pradžioje septyni jauni režisieriai, tarp kurių buvo Ignas Miškinis, Mantas Verbiejus ir Donatas Vaišnoras, parašė kino manifestą. Jis skelbė, kad „kino bankrotas – objektyvus lietuviškos kino kultūros faktas“. Jauni režisieriai suformulavo principus, turinčius atnaujinti lietuvių kiną. Tai buvo asmeniškumas (filmas turi remtis asmenine režisieriaus patirtimi), aktualumas (filmas privalo gimti „čia ir dabar“), komunikatyvumas (režisierius turi „suvilioti, įtraukti ir priblokšti žiūrovą“). Manifesto autoriai tikino, kad „režisieriai privalo atsiriboti nuo bet kokios kino konjunktūros ir oponuoti autoritetams“. Savo tikslus manifesto autoriai tikėjosi įgyvendinti per trejus metus, bet, man regis, jie taip ir liko fantazija. Manifesto autorių filmuose buvo daug žiūrovų nekenčiamo lietuvių kino mąslumo, reikšmingų pauzių ir „medinių“ dialogų.
Šliaužianti revoliucija
Įtariu, kad Emilis Vėlyvis manifesto nematė akyse, nors būtent 2006-aisiais jis pristatė savo pirmąjį pilnametražį filmą „Zero“, ir atrodė, kad su manifestu labiau susijusios trys šio filmo novelės. Kino profesijos nesimokęs Vėlyvis taip pat žinojo, koks turi būti lietuvių kinas – įžūlus, šokiruojantis, neapsunkintas tautinių kompleksų, visas „padarytas“ iš lietuviško kičo ir kalbantis gatvės kalba. Buvo akivaizdu, kad Vėlyvį žavi Quentinas Tarantino. Manau, tas naivus susižavėjimas išliko iki šiol, tai sufleruoja net naujausio jo filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ struktūra ar atskirų jo dalių pavadinimai, ką jau kalbėti apie daugybę geresnių ar blogesnių Tarantino sekėjų į pasaulį paleistų štampų, kuriuos Vėlyvis ir vėl pakartojo.
Iš pat pradžių Vėlyvis atvirai maištavo prieš lietuvių kiną, prieš jo dirbtinumą, pompastiką, taisyklingus dialogus, polinkį į filosofavimą, moralizavimą, poetizavimą ir psichologinio ar moralinio pobūdžio problemas. Bet tai vis dėlto buvo neprofesionalo, neturinčio ko prarasti mėgėjo maištas prieš tradiciją (kurios jis nesuvokė), nacionalinio kino mokyklą ir vertybių hierarchiją. Iš esmės Vėlyvis neigė tai, ką jo dievukas Tarantino pavertė savo filmų materija, nes pastarasis neslepia susižavėjimo amerikiečių kinu ir jo istorija. Tai ir yra didžiausia Vėlyvio silpnybė – jis remiasi postmoderniais svetimos, gerai taip ir nepažintos tradicijos „tekstais“ ir jų perdirbiniais, iš jų paimdamas tik žanrų ar siužetų schemas, gaudynes, personažus. Žinoma, žanrinis kinas Lietuvoje neturi gilesnių tradicijų, bet užtat yra galimybė eksperimentuoti. Gaila, Vėlyvis ja nepasinaudojo, net lietuvių kino tradiciją galima įdomiai reinterpretuoti. Tačiau jis bene pirmasis įrodė, kad nepretenzingas mėgdžiojimas gali būti visai pelningas. „Zero“ atidarė tą Pandoros skrynią, kuri pas mus dabar vadinama komerciniu lietuvių kinu, ir prisidėjo prie mito apie tą kiną atsiradimo.
„Zero 3“
„Redirected /Už Lietuvą!“ man pasirodė dar vienas „Zero“. Gal techniškai ir tobulesnis, „švaresnis“ (operatorius Feliksas Abrukauskas), energingiau sumontuotas už ankstesnius du, bet akivaizdžiai primityvesnis, nes režisierius tik cituoja save ir mėgdžioja kitus. Nepadėjo ir tai, kad veiksmas prasideda lietuvių pamėgtame Londone, kur keturi draugai idiotai – Benas, Timas, Džonas ir Maiklas (Daniel-John Williams, Gil Darnell, Oliver Jackson, Anthony Strachan) apiplėšia už juos gudresnius nusikaltėlius, bet, užuot nuskridę su grobiu į Malaiziją, dėl Islandijos ugnikalnio išsiveržimo atsiduria Lietuvoje ir iškart pasineria į folklorišką lietuvišką dugną. Čia anglus ims persekioti ne tik lietuviai (įvairaus plauko nusikaltėliai ir žudikas policininkas), bet ir apiplėštieji. Todėl bent vieną trečdalį filmo užima gaudynės: kas nors ką nors vejasi ar gaudo, kas nors bėga, o Džonas visą filmą laksto nuogas, su prie riešo prirakintu radiatoriumi. Po lietuviškų kaimiškų vestuvių, pasibaigusių grandiozinėmis muštynėmis, galiausiai bėgliai atsiduria Rusijoje.
Didžiąją filmo dalį daužomasi, žudoma, dulkinamasi (vienas anglas tuo užsiima net su pliušiniu meškinu ir gyva kiaule) ir kitaip linksminamasi. Žinoma, su narkotikais, lietuvišku alumi bei stipresniais gėrimais ir merginomis. Vėlyvio „stilius“ nesikeičia: jo filmų personažai yra marginalai – nusikaltėliai, kekšės, degradavę kaimiečiai, kontrabandininkai, alkoholikai, policininkai. Jie plakatiški, nes režisierius nesivargina rasti bent kokių įtikinamų elgesio motyvų. Filmuose daug smurto, kraujo, nuogų krūtų ir keiksmažodžių. „Redirected / Už Lietuvą!“ keikiamasi net keturiomis kalbomis ir tai, ko gero, vienintelė Vėlyvio kūrybos naujovė. Bet ji sustiprina įspūdį, kad Vėlyvis kine gali kalbėti taip pat tik ištiktukais.
Trūkumai išliko tie patys, kaip ankstesniuose filmuose, tik dar akivaizdesni: Vėlyvis nemoka dirbti su aktoriais, todėl kiekvienas vaidina, kaip jam patogu ir ką sugeba, o režisierius leidžia kiekvienam atlikti „firminį numerį“, pavyzdžiui, Monika Vaičiulytė filmo pabaigoje pagaliau nusimeta peruką ir energingai papurto vešlias garbanas visai kaip spektaklyje „Išvarymas“. Aktorių filme daug ir įvairių, bet niekaip nesupratau, ką Vėlyvio galerose veikia talentingas rusų aktorius Arturas Smolianinovas ir ne mažiau talentingas Marius Repšys. Pastarasis šmėkščioja filmo pabaigoje, mosuodamas lazda ir dėvėdamas absurdišką peruką. Vėlyvis, regis, išnaudoja tik išorinius savo aktorių trūkumus ar privalumus (pvz., operos dainininko Rafailo Karpio figūrą ar dėl nesuprantamų priežasčių naująja kino deive pavadintos Karinos Stungytės kūno formas).
Vėlyvis nemoka kurti antrojo plano. Tai akivaizdu kad ir autobuso, į kurį įšoka nuogas Džonas, epizode. Keli stambūs planai, neva rodantys keleivių reakciją, ir epizodas baigiasi net neprasidėjęs. Kai „Redirected/Už Lietuvą!“ kadruose pasirodo dar daugiau aktorių, Vėlyvis visai bejėgis: tai liudija vestuvių ir didžiųjų muštynių scenos, kuriose nusifilmavo ir lietuvių masinės kultūros personažai (pavyzdžiui, Vitalijus Cololo ir Svaras). Todėl manau, kad režisierius pasiskubino ant šuns būdos užrašyti „Puipa“. Vėlyviui iki tos būdos dar ilgai teks plaukti.
Lietuvos vizija
„Redirected / Už Lietuvą!“ pristatomas įvairiai – kaip satyra, parodija, o pats režisierius spaudos konferencijoje sakė, kad nori sugriauti kai kuriuos mitus apie Lietuvą. Pastatai filme visi kaip vienas apgriuvę, žmonių veidai atspindi net kelių kartų degradaciją, lietuviai – aktyvūs homofobai, korumpuoti policininkai žudo taip įprastai, lyg tai darytų kasdien, kiekviename žingsnyje naivių užsieniečių tyko nusikaltėliai ir laukia kekšės. Lietuva filme iškyla kaip kloaka, peštukų, idiotų, prostitučių, žmonių ir alkoholio kontrabandininkų, seksualiai susirūpinusių kunigų (filmas dedikuotas erotiškų nuotykių ieškantį kunigą suvaidinusiam Vytautui Šapranauskui) kraštas. Žinoma, tokie personažai – postmodernizmo kanonas, bet vien to jokiam filmui neužtenka. Nuo pat pirmų filmo kadrų ekrane pasirodančios kiaulės ar jų galvos, žinoma, – Vėlyvio metafora, užuomina, kad po purvą voliotis visada malonu, bet ir to neužtenka. Neužtenka ir pavogto žiedo motyvo, juolab kad abejoju, ar kuris nors lietuvis žiūrovas žiedo paieškas susies su Tolkieno personažais. Jo širdžiai daug mielesni ir daugiau komiškų asociacijų sukelia populiarių serialų ir reklamų aktoriai, pavyzdžiui, Sakalas Uždavinys, šįkart tapęs greitosios pagalbos automobilio felčeriu.
Galų gale pradedi nebesuprasti, kas yra „Redirected / Už Lietuvą!“ satyros objektas, ko nekenčia Vėlyvis ir jo scenarijaus bendraautoris Jonas Banys. Akivaizdu tik, kad jie nekenčia kino kritikių, bet prasigėrę lietuviai kaimiečiai ar naivūs anglai jiems visai simpatiški, o lietuviškas seksizmas – net priimtinas, antraip viename vulgarių filmo plakatų nebūtų lazdos ir dviejų ją laižančių damų. Ankstesniuose „Zero“ dar galėjai įžvelgti šiokią tokią kritiką, pavyzdžiui, pašiepiančią lietuvišką keliaklupsčiavimą prieš masinės kultūros žvaigždes. Tačiau metams bėgant ir pats Vėlyvis tapo tokia pat žvaigžde. Prievarta, seksas ir pinigai Lietuvoje visada atsiperka. Todėl pradedi galvoti, kad filmo autoriai tiesiog pataikauja nešvankių juokelių ir lietuviškų telenovelių žiūrovų skoniui, degradavusios Lietuvos vizija – tiesiog pelninga konjunktūra.
Kita vertus, degradacijos – visuomeninio gyvenimo, politikos, meno ir pan. – pavyzdžių Lietuvoje tikrai netrūksta. Bet Vėlyvis kalba ne apie juos. Jis kutena žiūrovų savimeilę. Tai – uždaros provincialios erdvės paradoksas: ne kalbėti apie save, o pabandyti pažvelgti į save iš šalies, pavyzdžiui, neva anglų akimis, ir taip atsiriboti nuo konkrečių problemų ir kompleksų. Lietuva filme ir yra tokia uždara klaustrofobiška erdvė, iš kurios nepavyks ištrūkti, nebent į dar uždaresnę.
Kadaise Olga Freinderberg, analizuodama siužeto ir žanro poetiką, atkreipė dėmesį, kad antika „žino tik du žanrus – aukštąjį ir žemąjį; šlovinantį ir smerkiantį“. Vėlyviui egzistuoja tik žemasis. Be reikalo jis kuklinasi, kad griauna mitus. Greičiau pats juos įkūnija.
Po revoliucijos
Revoliucija baigėsi tradiciškai – ant pergalingų vėliavų parašyta, kad menas priklauso liaudžiai. Filmuose yra tai, ką ji nori matyti ir girdėti. „Redirected / Už Lietuvą!“ – geras pavyzdys, kad lietuvių komercinio kino kūrėjams (ir žiūrovams) nebeegzistuoja meniškumo kriterijai. Jų vietą užėmė techniškai tvarkingas vaizdas, sėkminga rinkodara ir pelnas. Todėl Kultūros ministerijos ir Lietuvos kino centro logotipai tarp filmo rėmėjų atrodo gana absurdiškai, nors iš valstybės filmas gavo kelis milijonus. Tikroji kultūra ir kinas ne atsako į jau egzistuojančius poreikius, o patys juos kuria. Man regis, dėsninga, kad pusmetį ES pirmininkavusi ir apie tai daug kalbanti Lietuva negali pasigirti nė vienu inicijuotu kultūros projektu.
„Redirected / Už Lietuvą!“ ir panašių filmų užduotas tonas veikia net dokumentinį kiną. Jauni dokumentininkai vis dažniau filmuoja benamius ir kitokius nelaimėlius, jų žargonas ne tik kūrėjams, bet ir žiūrovams sukelia daug juoko, dokumentininkai (panašiai kaip „Vėlyvis and Co“) nori šokiruoti žiūrovus marginalų gyvenimo vaizdeliais bei leksika.
Man naujausias Vėlyvio filmas – jo paties akligatvis. Per daug prieštaravimų: iš pradžių Vėlyvis nuoširdžiai siekė atnaujinti lietuvių kiną, bet dabar jis susitaikė su naudinga konjunktūra. Toks įspūdis, kad jis susitaikė su tuo, prieš ką anksčiau maištavo. Vėlyvis rodo degradaciją, šiek tiek, žinoma, ja baisėdamasis, bet kartu supranti, kad rodo tai, kas jam įdomu ir artima. Vėlyvis nuoširdus, jis neapsimetinėja intelektualu. Tačiau dideli pinigai ir populiarumas neskatina keistis. „Redirected / Už Lietuvą“ iš tikrųjų yra visko – dirbtinių falų ir, tikiuosi, natūralių krūtų, sekso, prievartos, gaudynių, muštynių, kraujo, keiksmažodžių. Trūksta tik smegenų. Bijau, kad Vėlyviui jau pats laikas pradėti jų ieškoti, nes kino taisyklės griežtos: tas, kuris netobulėja, degraduoja. Nesvarbu kur – Lietuvoje ar Holivude, į kurį svajoja pakliūti Vėlyvis.
Kiekviena revoliucija turi savo didvyrius ir savo švonderius. Lietuvių komercinio kino frontuose didvyrių kol kas nematyti, o švonderiai triumfuoja. Viliuosi, kad tik laikinai.