7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jei ieško keistuolio, skambina man

Pokalbis su estų teatro ir kino aktoriumi Juhanu Ulfsaku

 

Jorė Janavičiūtė
Nr. 42 (1056), 2013-11-15
Kinas
Juhanas Ulfsakuas. L. Stasiulionytės nuotr.
Juhanas Ulfsakuas. L. Stasiulionytės nuotr.
Žymus estų teatro ir kino aktorius Juhanas Ulfsakas vasarą buvo atvykęs į Lietuvą, kur filmavosi jauno režisieriaus Vytauto Tinterio trumpametražiame filme „Smurtas“. Seksualumą nagrinėjanti drama pasakoja apie Juliją, kuri nori ištrūkti iš šaltos ir sterilios korporacijos aplinkos, bet neturi jokios dingsties žengti šį žingsnį. Nebent ji priims pavojingo žaidimo idėją iš kolegos Artūro, kurį ir vaidina Juhanas.
Šis filmas dar kuriamas, tačiau aktorių Lietuvos žiūrovai gali pamatyti ir naujausiame suomių režisierės Pirjo Honkasalo filme „Betoninė naktis“, kurį rodo „Scanorama“. Šiame apie dviejų brolių, klaidžiojančių po betonines džiungles, gyvenimo dieną pasakojančiame filme jis suvaidino herojų blogai suprastą menišką keistuolį.
 
Lietuvoje jau rodytas ne vienas filmas, kuriame vaidina Juhanas Ulfsakas. Jis sukūrė įsimintiną architekto Maurerio vaidmenį viename garsiausių šiuolaikinių estų filmų – Veiko Õunpuu „Rudens puotoje“ (2007), kuri apdovanota Venecijos „Horizontų“ bei daugybe kitų apdovanojimų. Taip pat jį buvo galima pamatyti ir šiemet „Kino pavasaryje“ rodytuose „Estiškuose grybavimo ypatumuose“ (rež. Toomas Hussar). Daugiausia laiko aktorius skiria teatrui. Kartu su Estijos teatro pankais „Von Krahl“ jis lankėsi „Sirenų“ festivalyje, yra dirbęs su Lietuvoje žinomu suomių teatro menininku Kristianu Smedsu.
 
Papasakokite apie vieną naujausių savo darbų kine – Pirjo Honkasalo „Betoninė naktis“.
Buvo tikrai įdomu dirbti, nes juk tai Pirjo Honkasalo... Paskutinį vaidybinį filmą ji sukūrė maždaug prieš 10 metų, daugiausia kuria dokumentinius filmus. Šis buvo vaidybinis, be to, filme vaidinau suomių kalba. Laisvai kalbu suomiškai, tačiau, žinoma, su akcentu. Paklausiau jos, kaip paaiškins žiūrovams, kad filme kalbu suomiškai su estišku, net kažkiek rusišku akcentu? Ji sako: „Gerai, gerai, tai dar keisčiau.“ O aš filme ir vaidinu nelabai gerai aplinkinių suprastą keistuolį. Tai filmas apie du brolius, kurių vienam liko 24 valandos iki laisvės atėmimo pradžios. Per jas broliai klaidžioja po betonines džiungles. Filme esu vaikinas, kuris gyvena herojų kaimynystėje, darbininkų rajone. Mano herojus yra estetas, jam patinka menas, ypač fotografija, jis visąlaik fotografuoja. Vaikinas nori susitikti su gražuoliu jaunesniuoju broliu ir jį nufotografuoti. Bet broliai pradeda manyti, kad mano herojus – pedofilas.
 
Filmavotės Vytauto Tinterio trumpametražiame filme „Smurtas“. Kokie įspūdžiai iš filmavimo Lietuvoje?
Tikrai geri. Nesitikėjau tokio profesionalumo, nors šį projektą kuria labai jauni žmonės. Žinau, kad Vytautas nekenčia termino „studentų filmas“... Bet viskas praėjo labai gerai ir esu patenkintas. Esu dirbęs su nemažai panašių projektų. Man visada svarbiausia, kaip režisierius aiškina siūlomą vaidmenį ir kaip praeina pirmi susitikimai. Vytautas atėjo pasiruošęs, dar buvo likę daug laiko iki filmavimo, tad turėjau laiko pagalvoti. Žinoma, ir scenarijus buvo įdomus, bet visada svarbiausias pirmasis susitikimas su režisieriumi. Kartais net perskaitęs scenarijų nejauti, ar filmas bus geras. Svarbiausia, kaip režisierius pasakoja apie projektą.
 
Paskutiniu metu Jus dažniau galima pamatyti kine nei teatre. Ką manote apie estų kiną ir gal jame vyksta kas nors ypatinga?
Prieš kokius penkerius metus kažkas lyg ir prasidėjo, nes Veiko Õunpuu pradėjo kurti savo filmus, ir jie buvo sėkmingi. Taip pat sėkmės sulaukė ir kiti filmai, pavyzdžiui, Ilmaro Raago „Klasė“. Per pastaruosius penkerius metus Estijoje sukurta ryškių filmų. Filmas „Estiški grybavimo ypatumai“, jame aš taip pat vaidinau, sulaukė stulbinamos sėkmės – komercinės Estijoje ir festivaliuose visame pasaulyje. Pinigų, aišku, mažai, o režisierių, norinčių kurti filmus, daug. Estijoje per metus sukuriami 4–5 pilnametražiai vaidybiniai filmai. Jie gana skirtingi, negaliu įžvelgti kokių nors tendencijų. Vienais metais filmai įdomesni, sulaukia daugiau sėkmės, kitais – ne. Bet dabar, manau, ne taip ir blogai. Štai rugsėjį pasirodė naujas Veiko filmas.
 
Kur save galite išreikšti geriau – kine ar teatre?
Asmeniškiausius dalykus esu vaidinęs teatre. Niekad nevaidinau didžiosiose scenose, visada dirbu su nepriklausomomis trupėmis, taip pat Vokietijoje. „Von Krahl“ – tai šiuolaikinis teatras, jis remiasi improvizacija. Tai labiau meno kūrimo procesas, saviraiška. Teatre esu laisvesnis. Stengiuosi visus vaidmenis priimti ir išgyventi. Kartais tai nelengva. Kai man buvo 33 ar 34-eri, dirbau su suomių teatro režisieriumi Kristianu Smedsu ir mes kartu kūrėme „Žuvėdrą“. Aš vaidinau Treplevą, tai buvo labai asmeniškas vaidmuo. Bet suprantu tai, kai žiūriu iš laiko perspektyvos. Teatre esu vaidinęs įvairius vaidmenis – komiškus, šaržuotus, tragiškus, dalyvavau šokio spektakliuose, performansuose, dramose, net Mozarto „Užburtojoje fleitoje“. O kine... Jei jiems reikia keistuolio ar bepročio, skambina man. Nežinau kodėl, manau, kad atrodau pakankamai normalus. Tačiau man, kaip profesionaliam aktoriui, kinas įdomus, čia svarbus tikrumo momentas. Konceptualiai gal čia ir mažiau saviraiškos, bet dirbu kartu su gerais aktoriais, geru režisieriumi. Teatre daugiau režisuoju, galiu labiau kontroliuoti visą procesą, įgyvendinti koncepciją kartu su trupe. Kine smagu dirbti tik su savo vaidmeniu, partneriais, režisieriumi, kamera ir laukti tų trumpų magiškų realybės akimirkų.
 
Jūsų tėvas – žinomas aktorius Lembitas Ulfsakas. Kaip tai paveikė Jūsų karjerą?
Prieš ir kelerius metų po teatro mokyklos baigimo man kildavo dėl to problemų. Buvo sunku pradėti. Bet kai pradėjau vaidinti teatre, problemos greitai išnyko, nes mes dirbome skirtingai ir nuėjome skirtingais keliais. Tėvas vaidina didžiajame dramos teatre. Mūsų lyginti neįmanoma. Panašiai būtų, jei tėvas dainuotų operoje, o aš gročiau pankroko grupėje. Estijos teatro scenoje „Von Krahl“ teatras visad buvo pankai. Nenorėjau daryti to, ką darė tėvas, norėjau maištauti. Mano žymusis tėvas padėjo suprasti, kad estų teatras mane nervina. Kai pradėjome, estų teatras buvo tradiciškas, konservatyvus ir literatūriškas, mes kūrėme visai kitaip. Dabar tiesiog darau tai, kas patinka – nenoriu nei šokiruoti, nei maištauti. Mes tiesiog kuriame kitokį teatrą. O su tėvu esame daug kartu dirbę teatre, porą kartų – kine. Toje pačioje Kristiano Smedso „Žuvėdroje“ vaidino ir jis.
 
Kalbėjosi Jorė Janavičiūtė

 

Juhanas Ulfsakuas. L. Stasiulionytės nuotr.
Juhanas Ulfsakuas. L. Stasiulionytės nuotr.