Ne tik pamatyti, bet ir pajausti

Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausia galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples kaip akordeoną, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad, be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo. Kad savo fotografijomis menininkas pasakoja apie visiškai išrengtą buvimą – kaip tais momentais, kai virtuvėje plauni indus, fone trankosi gerai pažįstama muzika ir staiga tarsi išnirusi iš transo supranti: aš gyvenu.

Būtent nuo Vilniaus atvaizdų prasideda Prospekto galerijoje veikianti menininko paroda „Įsiklausymai“. Pirminę galerijos erdvę užima serija „Žiūrėjimas į langus“ (1979). Joje – langelių mizanscenos daugiausia iš Užupio ir viena – įsibrovėlė – iš Šnipiškių. Galėtų atrodyti, kad toks siužetas – džiaugsmas kiekvienam vojeristui, tačiau užuolaida niekada ir nepraskleidžiama, o stebėtojas visuomet lieka šiapus stiklo. Daugiausia, ką galime pamatyti – nėrinio kraštelį, saulę ant palangės gaudančią gėlę, tarp stiklo sluoksnių užsilikusį sniegą ir vienišus kalėdinius žaisliukus jame. Savotiškas postkalėdinis bliuzas. Atrodo, kad Kunčiui įdomiau ne pats už stiklo vykstantis gyvenimas, o tai, kaip to gyvenimo fragmentus įrėmina langų stačiakampiai. Kaip jie perpjauna vazoninę gėlę dalimis, kaip ant jų krinta natūrali šviesa. Čia gali įvykti ir asimiliacija su autoriumi:  „Žiūrėjimas į langus V“ trumpam mane supainioja ir pradedu manyti, jog fotografijoje atsispindintis siluetas – mano pačios, kol galiausiai suprantu, kad tai visgi Kunčius. Pakeliauti po erdves ir laiką tenka kitaip – suprantant, kiek pasikeitė ir vis dar keičiasi Užupis, kur nei medinių langelių, nei standžių nėriniuotų užuolaidų beveik nebeliko. Medinius langus pakeitė plastikiniai – tokiuose sniegas užsilikti nebegali (ten nebent kondensuojasi drėgmė).

Tačiau „Įsiklausymai“ – ne visai ir ne vien apie Vilnių. Centrine parodos figūra tampa gamta ir atidus, laikui nepavaldus jos stebėjimas. Cikle „Debesų knyga“ (1993–2023) dangaus vaizdas įgauna galybę formų, o tuo pat metu – ir būdų egzistuoti fotografijoje. Sunkūs debesys susiburia danguje, o tada atsiskiria. Kamuolinius keičia plunksniniai – jie gali tapti vėduoklėmis ir pūstomis uodegomis, pranašauti apokalipsę arba svajonę. Kitame posūkyje medžiai apsipila žiedais – net spalvų trūkumas nesugeba jų suturėti, žiedai byra ir kvepia vis taip pat. Tada jie ima ir numeta visus lapus, atvaizde palikdami griežtus tamsius įrėžius. Žydėjimas priešgyniauja sudžiūvimui, sunykimui ir atvirkščiai, tačiau abu perteikiami su vienodu rūpesčiu. Į augalus pažvelgiama pro didinamąjį stiklą, susikoncentruojant į menkiausią detalę, į linkį, įdubimą, į lapo ar žiedo tekstūrą. Galiausiai vėl atsitraukiama ir pažvelgiama į peizažą iš šono. Kunčius niekur neskuba, jis dairosi, įsiklauso, jis klajoja ir laukia. Ir sugeba išlaukti, išbūti. Vaikšto miškais, pievomis, pakelia akis į dangų, svajingai užsižiūri į kopūsto lapą. Ir aš šiek tiek jam to pavydžiu.

Neskubrus parodos tempas ir tonas itin malonūs, kai į galeriją patenkama iš kalėdinio Gedimino prospekto šurmulio su pro šalį skriejančiais žmonėmis, blyksinčiomis lemputėmis ir viską aplink taršančiu vėju. Prie lėto laiko pajautimo prisideda ir aiški parodos struktūra – per atvaizdus vedama nuosekliai, nesiblaškant tarp temų. Kai žiūri į debesis, guli pievoje ant pilvo ir mataruoji kojomis. Kai vaikštinėji po Markučius, brauniesi per brūzgynus, o aštrios šakelės beveik braižo rankas ir veidą. Jei prisiartini prie augalijos portretų, pirštais tarytum lieti lapus gaubiančius minkštus, tankius pūkelius – tikiu, kad tokiais atvaizdais tikrai žavėtųsi pati Imogen Cunningham.

Čia turi galimybę skleistis dar viena Kunčiaus stiprybė – kūriniuose kone iššaukiamas taktiliškumas. Kaip pavyzdį paimkime fotografiją „Reminiscencijos, 12“ (1980). Joje – prie betoninės sienos žydinti tulpė (įsivaizduoju, raudona?). Pats tulpės žiedas, savo glotniais lapais atspindintis šviesą, primena tarp pirštų slystantį šilką. Jos tarsi lengvu šerkšno sluoksniu padengti lapai atrodo aksomo švelnumo. Už gėlės stirksanti betoninė siena aiškiai grublėta, šiurkšti – jei pro ją praeidama neatsargiai perbrauktum ranka, liktų nubrozdinimas. Visai kaip mokykloje, paskubomis bėgiojant laiptais aukštyn žemyn. Viena fotografija – trys lytėjimo būdai. Pirštų pagalvėlės džiaugiasi. O kur dar tulpę gaubiantis šviesos ruožas, išryškinantis ją, pakylėjantis iki barokinės Madonos lygmens! Čia jau džiaugiasi akys.

Vizualinių triukų Kunčiui tikrai netrūksta. Tiek menininko įvaldyti kontrastai, tiek spaudos skaidrumas leidžia sužibėti tonų ir pustonių subtilybėms. Atrodo, kad skirtingų tonų sluoksnius galėtum pjaustyti kaip pyragą ir kiekviename iš jų pasirodytų vis kas nors įdomaus. Kitą svarbų vaidmenį atlieka spalvinga (nespalvota ji tik savo fizine forma) ir sultinga menininko naudojama fotografinė kalba – Kunčius geba už uodegos pagauti aplinką, jos detales ir taip sukomponuoti, sutalpinti kadre, kad vaizdas ima pasakoti apie kažką daugiau nei vien pats apie save. Pasitelkiant tokį matymą ir sukuriami povandeninių istorijų ir buvimų pluoštai.

Kita vertus, negalėčiau ir įsivaizduoti, kad Kunčiaus fotografijoms sukurti pakaktų vien geros akies – reikia daugiau! Taip menininko kūryba ir sukasi tarsi kokiame užburtame rate, kuriame pajautimo neužtektų, jei nebūtų pamatymo, ir atvirkščiai. Abiejų netrūksta. Todėl atgyja ir gamta, ir senasis Vilnius, o mes, lankytojai, galime pabūti niekur neskubančiais bimbinėtojais, pasaulio stebėtojais, kurie beeidami nejučia sustoja ir netekę žado supranta: aš gyvenu!

Paroda veikia iki sausio 11 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Straipsnio publikaciją finansuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas