Riba tarp grožio ir mirties

Internete ieškodama daugiau informacijos apie menininkę Agnę Juodvalkytę, MO puslapyje jos lakoniškame dosjė randu įvardinimą „tapytoja“. Tačiau tai ne visai tikslus apibūdinimas – jos kūrybos spektras pernelyg platus, kad vien šito žodžio būtų gana: prie tapybos glaudžiasi ir objektų gamyba, archyvinės medžiagos naudojimas, ir, žinoma, fotografija. Vilniaus fotografijos galerijoje veikianti paroda „Anska“ koncentruojasi į pastarosios medijos eksploatavimą, tačiau truputį naudojama ir archyvinė medžiaga (tiksliau, viena nuotrauka, įamžinanti kūrėjos močiutę, už rankos besivedančią mažą mergaitę), o eksponuojamuose darbuose taip pat yra užuominų ir į pačią tapybą bei objektus. Kaip rašoma parodos anotacijoje, fotografijomis čia apžvelgiama pastarųjų metų Juodvalkytės kūryba ir kartu kuriamas juslinis prisiminimų pasaulis, leidžiantis lankytojui pakeliauti po menininkės dirbtuvę.

Menininkė Agnė Kulbytė taip pat rašo: „Anska“ parodoje nėra vienos istorijos. Jų fotografijose susipina daug. [...] Atminties ir tapatybės temas menininkė vysto remdamasi senelės pasakojimais apie deportaciją, kai artimieji buvo išvežti į Sibirą, kur gimė ir jos mama.“ Toliau – poetiški ir daug žodžių nereikalaujantys įspūdžiai, gana gerai nusakantys pačią parodą. Čia taip pat nėra daugžodžiaujama, vadovaujamasi ne konkrečiais teiginiais ar vaizdiniais, bet abstrakčia, kartkartėmis tik sufleruojančia, o kitais kartais visai sunkiai identifikuojama vaizdinija, paremta formomis, spalvomis ir nuojautomis. Yra ir išsiliejusių dažų, augalų, gyvosios gamtos, atspindžių, voratinklių. Svarbią vietą užima tekstilė, kuri tiek fiziniame pasaulyje, tiek Juodvalkytės fotografijose geba egzistuoti įvairiomis formomis.

Tokie atvaizdai primena vaiko pasaulį, kai žvilgsnis užkliūva ir pasilieka prie iš pažiūros neypatingų kasdienių detalių ir jas paverčia kažkuo magišku. Kaip gražiai blizga tie voratinkliai, koks saulės blyksnis prasiskverbia iš už lango ir sužiba gėlėse! Tas audinys primena kažkokio augalo lapą, o koks kraupus tas lauke už rankovių pakabintas švarkas! Viskas lyg pirmą kartą. Net pasirinkti rakursai mane verčia galvoti apie vaiko žvilgsnį, kai gulėdama ant lovos kaime mataruodavai kojomis ir žiūrėdavai pro langą ar pakreipdavai galvą ir visas vaizdas pasislinkdavo, o pasaulis akimirksniu imdavo atrodyti tarsi naujas, kitas. Ir dar ta šviesa – kaip amžinomis tuometinėmis vasaromis.

Tokios asociacijos nestebina, nes paroda glaudžiai susijusi su autorės močiute. O kas gi yra vaikystė, jei ne laikas, praleistas su seneliais? Ir kaip ta vaikystė staiga sudreba, o kai kuriems ir visai baigiasi, kai jų nebelieka. Mistiškai skamba žodis „Anska“, galintis priminti iš kurios nors skandinavų kalbos kildinamą terminą ar burtažodį. Iš tiesų taip buvo vadinama menininkės močiutė Ona Jatkauskienė (1923–2021), kurios atminimui skirta ir to paties pavadinimo knyga, eksponuojama parodoje.

Tačiau čia esama ne vien kažko švelnaus, vaikiško, nostalgiško, bet ir nerimastingo, tarsi ką negera žadančio. Iš tiesų Juodvalkytės kūriniai balansuoja ties minkštumo ir brutalumo riba, kai susiūta drobė ima atrodyti tarsi minkšta, pažeidžiama oda, o iš jos susuktos figūros – lyg aukojimui skirti objektai. Galvoju, kad toks vaizdas, o ypač kūrinyje „Ghost 2“ (2020), kuriame dvi viršutinės drobėje esančios skylutės tampa akimis, virš jų užsiūta linija suformuoja vientisą kiek surauktą antakį, o apačioje esanti dar viena skylutė – iškreiptą burną, primena siaubo filmus. Vis bandau užčiuopti, kokius konkrečiai, bet prisiminti nepavyksta. Jie susiplaka į vieną ir labiau sufleruoja jausmą nei konkrečius pavadinimus. Bet iš tiesų siaubas reiškiasi ne baubais, o per kartas keliaujančiomis traumomis, pasilikusiomis mūsų kolektyvinėje atmintyje, nes tokios drobės nejučia gali tapti ir sudriskusiais tremtinių rūbais. Vargiai šildžiusiais ir pasakojančiais sunkaus darbo, šalčio, alkio bei nepritekliaus istorijas.

Dualumas skleidžiasi ir per fotografijose naudojamą šviesą. Taip, ji gali būti šilta, nostalgiška, viltinga, tačiau gali veikti ir visai kitaip – užklupti netikėtai ir kelti nesaugumą kaip į objektą nukreiptas prožektorius ar kaip akinančios mašinos lempos naktį. Nejaukiai ir nesvetingai plieksti kaip ta, kuri mus pasitinka ligoninėse ir autobusuose. Geru atspirties tašku visame šitame dvilypume gali tapti Wallace’o Stevenso poema „Sunday morning“, kurios eilutės  „We live in the chaos of the sun“ cituojamos knygos „Anska“ įžanginiuose puslapiuose. Nors poemoje susipina daugybė temų, viena iš jų – grožio ir mirties akistata. Lygiai taip pat ir čia. Leidinyje tai juntama dar stipriau: jame netrūksta nei efemeriškos šviesos, nei sudžiovintų – mirusių, bet vis dar tokių pat gražių – gėlių. 

Parodą galima lankyti įvairiai: gilintis į detales, į kontekstą, vartyti tą pačią knygą (iš tiesų ji turėtų atsidurti visų besidominčių Juodvalkytės kūryba rankose – ne tik dėl galimybės išplėsti kontekstą, dar geriau pajusti kūrinių medžiagiškumą, bet ir dėl čia spausdinamų Nele Ruckelshausen, Brado Feuerhelmo, Marijos Repšytės ir Juri Marian Gross tekstų), analizuoti, ieškoti jungčių ir taip toliau. Tačiau yra ir kitas būdas – pabūti poetiškame, nostalgiškame, nerimastingame, kartais net sapniškame vaizdų pasaulyje ir leisti savo sąmonei po jį laisvai klajoti, pasiduoti čia esančiai vaizdinijai ir jos vedimui sava tėkme. Galima sekti tą istoriją, kurios norisi, kuri prakalba arba nesekti visai jokios ir tiesiog būti.

Paroda veikia iki gruodžio 14 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)