Fotografiniai Vikšraičio triukai su tikrove

Įsivaizduoju – įsivaizduokite ir jūs, – kad viena smagiai nusiteikusi, dailiai pasipuošusi šeima atvyksta į fotostudiją. Fotografas Rimaldas Vikšraitis jau laukia savo klientų, kalbina, drąsina juos, paruošia natūraliai atrodantį apšvietimą, sudėlioja rekvizitus. Fotografuoja juostoje, iš karto skuba ryškinti ir spausdinti. Atneša nuotrauką: kukliame kambaryje prie indais apkrauto stalo sėdi keturi žmonės. Priešais stalą, pirmame plane, – kiaulės galva dubenyje, atrodo, niekam nerūpinti, nesukelianti jokių klausimų. Galiausiai viduryje stalo puikuojasi butelis degtinės – tai kompozicijos (ir vaizduojamojo pasaulio) pagrindinė ašis, visatos centras, nustatantis aplinkinių kūnų orbitavimo liniją. Kol šeima piktinasi neskoningu fotografo humoru, Vikšraitis nesiteisina dėl savo meninių triukų su realybe, tik pasako, kad „kai fotografuoju, noriu nuimti kaukes. Noriu nuimti kuo daugiau kaukių, kad žmonės ir aplinka būtų natūralūs.“[1] Ir priduria – „Myliu savo herojus.“[2]

Kam čia tie įsivaizdavimai? Vikšraitis yra sukūręs tokių išraiškingų, tragikomišką realybę maksimaliai užaštrinančių kadrų, kad sunku net ir sufantazuoti, kaip jie galėjo atsirasti.

Vilniaus fotografijos galerijoje veikia Rimaldo Vikšraičio paroda „Vietinis“. Kaip rašoma anotacijoje, parodoje pristatomos mažiau rodytos, 1975–1985 m. darytos Vikšraičio fotografijos, kuriose „dar ne tiek daug destruktyvių ar groteskiškų elementų, bet jau labai ryškus autoriaus siekis parodyti gyvenimo ir būties paradoksus bei komiškumą“.

Kūriniai parodoje „Vietinis“ – lyg to paties pasakojimo fragmentai, įžanga į Vikšraičio herojų pasaulį, dažnai surežisuotą, stipriai šaržuojamą (todėl galintį sukelti nuostabą, pasidygėjimą, atmetimą), bet ir netikėtai įtikinantį savo fantasmagoriniu tikrumu, patrauklų tiek fotografo, tiek fotografuojamųjų drąsa ir ypatinga (nes nepatogia žiūrinčiajam iš šalies) laisve. Vis dėlto keistas įspūdis: vos pradėjęs žiūrėti parodą suprantu, kad nepavyks nematyti ir kitų Vikšraičio fotografijų, tiksliau – nepavyks atsiriboti nuo to aštraus jo fotografijų keliamo įspūdžio, kuris, kartą įsirėžęs, taip ir lieka atmintyje, lydi Vikšraičio pavardę. Todėl tik patekus į šią nejaukią, bet traukiančią Vikšraičio fotovisatą, mintys ima ir užbėga už akių (tiesiogine prasme), iš atminties traukia pirmiausia pakliuvusias asociacijas ir girdėtus apibūdinimus (jie pradeda nustelbti, beveik ignoruoti prieš akis esantį vaizdą), ir taip mintys sutalpina Vikšraičio fotografijas į atgrasių žodžių bedugnę: girtuoklystė, groteskas, degradacija, nuosmukis, purvas, tamsybė ir taip toliau. Ir visa tai, regis, tiesa, nors apibūdina tik paviršių, neišskleidžia kitų svarbių sluoksnių.

Parodoje „Vietinis“ eksponuojami trys teminiai ciklai – vaizdai iš skerstuvių, vestuvių ir vaikystės. Cikle „Skerstuvės“ nemažai dokumentiškumo (vaizduojama, kaip kaimo žmonės skerdžia kiaulę, atlieka kitus su tuo susijusius darbus). Vikšraitis šiame cikle ieško įdomių, netikėtų rakursų, kažkuo primenančių Aleksandro Macijausko fotografijas, bet turbūt daugiausia skerstuvėse specifinio humoro, mėgavimosi absurdiškomis situacijomis ir sąsajomis. Surežisuotose skerstuvių scenose Vikšraitis žaismingai modeliuoja šią rūsčią, miestiečio akimis, išgyvenimo prievolę. Štai vienoje fotografijoje matoma ant žemės tįsanti negyva kiaulė, virš jos pasilenkęs vyras su dujiniu degikliu rankose, o vyrui ant nugaros tupi višta – kūnų išsirikiavimas skirtingais aukščio lygiais sudaro lyg kokią ciniškai šaržuotą Brėmeno muzikantų skulptūrą. Ant skerstuvių vykdytojų nugaros tupinčią vištą galima pamatyti ir kitose nuotraukose, su višta ant peties save yra fotografavęs ir pats Vikšraitis – tai menininko ne kartą naudotas motyvas. Vikšraitis, iki skausmo pažinodamas savojo kaimo būtį ir buitį, puikiai išnaudoja įvarius leitmotyvus – tiek kurdamas specifinę vienos nuotraukos nuotaiką (paprastai groteską, komizmą), tiek platesnio savo kūrybos pasaulio simbolius, kurie ženklina fotografijų veikėjų gyvenimo linijas ir godas.

Pavyzdžiui, labai dažnai Vikšraičio fotografijose matomi „transporto priemonių reliktai“ – arkliniai vežimai, ratai, padangos, į žemę susmegusių dviračių, motociklų griuvenos, dviračiai be ratų ir t.t. – visa tai primena apie išvykimo negalimybę, kito, plačiojo pasaulio nepasiekiamumą. Atrodo, kol žmonės užsimiršę savo svaigiose šėlionėse arba kasdienių žemės darbų rūpesčiuose, aplinka išduoda įkalinimo, sąstingio būseną, būseną be išeities. Vikšraičio fotografijose ir peizažo elementai, į tolį vingiuojantys keliai galiausiai išnyksta nebylioje ir vilties nežadančioje horizonto linijos tuštumoje. Taip pat fotografijų scenos dažnai nusėtos apvalios formos buitiniais indais, lėkštėmis, stiklinėmis, buteliais. Didžiuliame dubenyje stirkso paskerstos kiaulės galva, o kartais jame bando pasislėpti ir žmogus. Ir tame užskliaustame, uždarame nesisukančių ratų pasaulyje, geometrinėje būties abstrakcijoje Vikšraičio fotografijų herojai dorojasi su savo beformiais likimais geriausiai, kaip sugeba.

Skamba dramatiškai, bet drama Vikšraičio fotografijose dažniausiai sušvelninama humoru. Tikrovė jose įvairialypė, daugiasluoksnė, galbūt netgi provokuojanti. Lyg kurstytų žiūrovą pasirengti moralinius, etinius vertinimus, žvelgti iš „teisingos“ ir „padorios“ pozicijos, o Vikšraičio kaimiečiai tuo metu šypsosi ir išgyvena tarpusavio bendrystę, kantriai dirba ūkio darbus ir išsidirbinėja laisvu metu. Vikšraitis – vienas iš jų, kaimo žmonių pažįstamas nuo mažų dienų, todėl ir sugeba pažvelgti už tikrovės uždangos, atverti naujus netikėtus realybės sluoksnius. Kartais įmantriai režisuodamas, kartais išlaukdamas lemiamo momento.

Myliu savo herojus, sako Vikšraitis, – į savo fotografuojamuosius, kaip tikras vietinis, jis žvelgia su empatija. Vikšraičio fotografijos moko suprasti nepatogią tikrovę, moko empatijos ir drąsos pasižiūrėti į varganą fotografijų herojų, kuris vieną rytą suprato pavirtęs baisingu vabalu, bet ir toliau darbuose bei pramogose ieško užsimiršimo nuo keistos ir nesuvokiamos savo egzistencijos.

Paroda veikia iki gegužės 25 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)