Stebėti tamsą, suprasti pragarą ir rojų

Meluočiau, jei sakyčiau, kad galvoju apie tai, ką rašau. Galvoju apie Ukrainą. Kai diena baigiasi vos prasidėjusi, įsivaizduoju Kijivo tamsą, kur apšvietimą kuria tik gatve važiuojantys automobiliai. Tamsa ir šaltis. Pastarąjį nesunku įsivaizduoti tam, kas gyveno rusų energetinės blokados laikais. Bet šviesos tada pakako. Todėl absoliučios tamsos mieste nesuvokiu, gal reikėtų važiuoti į kaimus, kur žmonės bijodami elektros sąskaitų vakaroja tik įsijungę televizorių – atrodo, kad ten nieko nėra, tik žvaigždės danguje kaip pirmykščiais laikais. Plungė – ne kaimas, ten pakanka šurmulio, o dabar dar miesto erdves užpildo fotobienalė, suorganizuota Dariaus Vaičekausko. Kaskart ji skiriama vis kitai šaliai. Taip sutapo, kad jau prieš porą metų nuspręsta ją skirti Ukrainai. Sutapo karas.

Fotografija atneša karo vaizdus į Oginskių rūmų parką, į Žirgyną, į Laikrodinę ir Vaikų bibliotekas, į Advokato namą ir miesto kultūros centrą, į dvi kavines – „Ex Libris“ ir „Mr. Nom“. Nes rodoma, ką ukrainiečiai fotografuoja dabar, o dabar yra karas. Ir net jei fotografijų ciklas pradėtas seniau ar iš viso nieko bendro neturi su dabarties įvykiais, sąsaja užsimezga ir jos nebeįmanoma atraizgyti.

Pamenu, kaip karo pradžioje šiurpino kiekvieno išgriauto, apdeginto, kaip lukštas sutraiškyto daugiabučio vaizdas – į mūsų panašaus gyvenimo griuvėsiai. Bet ilgainiui vaizdai liovėsi veikti, visai kaip teigė Susan Sontag knygoje „Apie kitų skausmą“ (2003), – tuo įsitikinau matuodama jaudulio laipsnį realiu laiku. Ir štai dabar – sugriautų miestų vaizdai Žirgyne ar pačiame parke tarp medžių. Sudeginti automobiliai, į grindinį nosimi įsmigusi raketa, jau daug kartų matytas gedinčio Taraso Ševčenkos biustas. Ant nuolaužų miegantys be namų likę žmonės, priglaustos katės ir šunys, netikėtai besišypsantys vaikai. Tai Yano Dobronosovo paroda „Neleiskime pasauliniam karui pasikartoti. Skausmo per daug“. Tokia lyg ir visada buvo karo fotodokumentikos užduotis – akivaizdžiai nepasiekiama. Pastebiu, kad reaguoju jau ne į tos konkrečios vietos traumą, bet į skaičių, nes fotografijos mano atmintyje susimaišo, suvienodėja, šoką išguja kitų skausmo monotonija. Ši fotografijos negalia – siaubinga. Ir kartu suprantu, kad fotografai negali to nefiksuoti. Nors mes jau nuskausminti, vis ilgėjanti, nors jau begalinė dokumentų eilė laukia ateities teismo.

Tačiau staiga, kaip ir prognozavo Sontag, beprabėgantį žvilgsnį sulaiko tekstas. Aleksandro Zakletskio cikle „Karo geometrija“ – vėlgi griuvėsiai, suplėšyta materija, buities liekanos, primenančios, kad čia dar neseniai gyventa. Gyvenimo tvarka buvo grįsta klasikinėmis geometrinėmis figūromis, „pagal kurias visas savo kompozicijas supaprastino ir didysis ukrainiečių suprematistas Kazimiras Malevičius“. O „karas kaip entropijos ir chaoso veiksnys iškraipo viską, ką gali pasiekti, bet nesugrąžina daiktų į natūralią simetriją ar Fibonačio spiralę. Karas yra nenatūralus chaosas, kuris sukuria savo geometriją, bjaurią ir pavojingą.“ Taigi Zakletskis fotografuodamas šį žmogaus sukurtą chaosą renka absoliutaus blogio įrodymus, ir tai veikia, nes skatina mąstyti apie tyčinės decivilizacijos priežastis – neribotos galios geismą ir netramdomą neapykantą. Dar – absurdišką norą sugrąžinti praeitį kopijuojant buvusių agresorių veiksmus ir žodžius, iš naujo atliekant jų vaidmenis. Kažkuris iš odiozinių Rusijos veikėjų paragino: „Subombarduokim juos atgal į akmens amžių.“ Bet ir tai vogta iš amerikiečių.

Įdomu, kad Stanislavas Ostrousas fotografuoja sugriautus miestus, lyg šis karas jau būtų tolimoje praeityje. Fotografijos jo parodoje „Charkivas – forpostas“ dirbtinai pasendintos rudu atspalviu ir juodu rėmeliu – praeities fotografijos estetika. Todėl daugelį kartų internete matyti ką tik sugriautų pastatų vaizdai tarsi liudija ilgalaikį irimą, lėtą degradaciją, o ne smūginę katastrofą. Tiesą sakant, dėl to Ostrouso Charkivas primena Raimundo Urbono XX a. paskutiniame dešimtmetyje fotografuotą Mažąją Lietuvą – jis irgi tonavo nuotraukas rudai: be stogo likusios Karaliaučiaus katedros sienas, užmirštas tvirtoves, paminklus. Šitaip užmiršta senove paverstas Charkivas atrodo lyg Urbono citata, nes ir tekste Ostrousas pasakoja apie vaikystėje žaisto Antrojo pasaulinio karo patirtis. Bet staiga tas įsivaizduojamo karo laikas susikeičia su dabartimi: „Laikas, nepaaiškinamai įsiveržęs į mūsų tikrovę kaip kitas, jau tikras karas! Su sprogimais, raketų atakomis, griuvėsiais, baisiomis žiniomis apie žuvusius ir sužeistuosius. Oro antskrydžio sirenos, niūrus, ištemptas, varginantis kauksmas. Mirties ir naikinimo pranašai. Užsitęsusioje tyloje belieka laukti naujo smūgio. Laukti, kol raketa, paleista iš priešo pusės, pasieks taikinį ir sukels žmonėms gniuždantį skausmą.“

Ir taip toliau. Kiekviena paroda – pasakojimas vis iš kito fotografo, kaip karo dalyvio, perspektyvos. Aleksejus Charejus fotografuoja žmones: karius, valančius savo šautuvus, besiilsinčius, pavargusius, verkiančius, vėl pasiruošusius gynybai, maistą ruošiančias moteris. Iš tų vaizdų sklinda prislėgta ramybė. Vienoje fotografijoje – Ukrainos vėliava virš miestelio gatvės, galbūt vežama tanku, naujutėlaitė, ką tik išlankstyta. Šiuos paskirus kadrus susieja vėlgi tekstas – mintys apie išeities ieškojimą iš tamsos, į kurią visi buvo įmesti vasario 24-osios rytą, ir nusileidimą į pragarą, kad išgelbėtų „savo žemę ir žmones“: „Stebėjau aplinkinius žmones, sugriuvusius miestus, mirtinus ginklus ir amžiną savo šalies grožį. Tą akimirką pajutau, jog esu lyg Dantė, vedamas Vergilijaus, kad galėčiau stebėti tamsą ir suprasti mūsų viduje esantį pragarą ir rojų.“

Nors Ana Melnikova 2021–2022 m. kurdama ciklą „Miestas be pavadinimo“ dar nefotografavo karo, jos analoginiai suglamžytų miestų ir veidų atspaudai šiandien atrodo kaip tos pačios tamsos metaforos. Čia sujungti Melnikovos aplankyti miestai ir sutikti žmonės – kaip atmintyje išlikusių vaizdinių asambliažas. Greitėjančioje šiuolaikybėje „mes tampame tik siluetu, nepagaunamu vaizdiniu“, – rašo ji. Prarandame tapatybę susipainioję informacijos srautuose, virstame Deleuzeʼo „kūnais be organų“, prarandame ryšį su žeme, su teritorija. Anksčiau toks tapimas bekūniais ir bežemiais galėjo atrodyti kaip pasipriešinimas galios sistemoms, tačiau dabar tie patys procesai reiškia visai ką kita – Melnikovos sukompiliuoti žmonės ir jų miestai atrodo jau iš anksto sumaitoti būsimo karo, kurio „pasibaigus istorijai“ neturėjo būti. Vadinasi, kažkur buvo palikta klaida. Žiūrint į Melnikovos fotografijas atrodo, kad žmonija, visa civilizacija išyra ir skaidosi, lyg kažkas būtų ištrynęs jai užduotą programą.

Įsivaizduojamiems Melnikovos žmonėms tarsi oponuoja konkretūs Aleksandro Čekmeniovo 2018–2020 m. fotografuoti Kijivo benamiai. Iš pažiūros šios visur egzistuojančios socialinės grupės dalia vėlgi nesusijusi su karu, bet tik todėl, kad mes linkę pamiršti jo tikrąją pradžią – ne prieš devynis mėnesius, o dar 2014-aisiais. Tada iš Rusijos okupuotų regionų pabėgo pusantro milijono žmonių – „kai kurie iš jų prarado viską ir neturėjo kito pasirinkimo, kaip gyventi gatvėje“. Oficialiai Kijive yra apie 10 000 benamių, iš tiesų jų esama kur kas daugiau. Čekmeniovas fotografuodamas portretus stengiasi jiems sugrąžinti bent dalelę orumo – apšviečia jų veidus rembrantiška šviesa. Kartais – ir rankas. Visa kita lieka tamsoje, neišduodančioje apšepimo ir skurdo. Ironiška, o gal baisu, kad šie portretai eksponuojami ne ten, kur planuota. Jie turėjo kabėti Plungės bažnyčioje – kaip šventieji. Bet kunigas Kijivo benamių neįsileido, todėl dabar jie „ištremti“ į kultūros namų koridorių.

„Paskirstymo punktas“ – Virgilijaus Skuodo, vieno iš dviejų bienalėje dalyvaujančių lietuvių (kitas – Artūras Šeštokas, šlapio kolodijaus technika fotografavęs Klaipėdoje apsilankiusių Lietuvos ir Ukrainos fotografų portretus), paroda taip pat primena apie karo įžangas. 2019 m. pradžioje jis Charkive dokumentavo Ukrainos antiteroristinės operacijos savanorių karių darbą, poilsį, jų aplinką, kurioje labiausiai akį traukia batalionų vėliavos, ženkliukai ir emblemos, vėliau išnirsiantys kraupių mūšių kontekste: „Aydar“, „Dnepr-1“, „Donbass“, „Azov“. Tuomet buvo tik nuojauta, kad Ukrainos pietryčiuose prasidėję protestai prieš Euromaidano pakeistą valdžią gali grėsti šalies teritoriniam vientisumui. Dabar jau aišku, kad būtent tai ir buvo suplanuota – terpės paruošimas karui, kaip ir Rusijos finansuojami protestai prieš bet kokius valdžios veiksmus aplinkinėse šalyse. Tie uniformuoti vyrai fotografijose dar tik kažko laukia, kaupiasi būsimiems mūšiams, emblemomis, uniformomis, plakatais tarsi apsibrėžia ginamos tapatybės teritoriją.

Dar labiau nutolęs nuo šio karo Vilniuje jau dešimt metų gyvenančio ir kuriančio ukrainiečio Valentyno Odnoviuno ciklas „Stebėjimas“, fotografuotas 2016–2018 metais. Tai – išdidintos akutės, įtaisytos buvusių politinių kalėjimų duryse, kad prižiūrėtojai galėtų stebėti pasivaikščioti išleistus kalinius. Odnoviunas pradėjo nuo Vilniaus KGB kalėjimo ir tęsė kitose buvusio soclagerio šalyse – Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rytų Vokietijoje. Jau daug kur rodytas, publikuotas knygos pavidalu, apdovanojimų laimėjęs ciklas tapo ne tik šio regiono patirtų represijų, bet ir apskritai žvilgsnio prievartos simboliu. Abstraktūs, užburiančiai estetiški stiklo apskritimai, pažymėti neįvardytų žmonių buvimo, laukimo, kančios pėdsakais, užkonservuoja jų laiką. Tad šios fotografijos ragina mąstyti apie represines struktūras, skirtingų tautų išgyventus karus, bendras praeitis ir jų ryšį su dabartiniu geopolitinio virsmo procesu, kuris dar nežinia kaip pasibaigs.

Čia būtų galima dėti tašką, bet iš Plungės grįžusi į Vilnių nuo karo vaizdinių nepabėgau. Ne tik todėl, kad jų ir toliau pilna internete. Lapkričio 22 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė Dainius Liškevičius atliko performansą „Ten yra VERSMĖ?“, taip pat skirtą Ukrainai. Menininkas kruopščiai apvyniojo Stanislovo Kuzmos skulptūrą „Versmė“ (1981), maskavo iš skudurėlių surištu tinklu, tarsi reikėtų ir ją apsaugoti nuo bombų, nors kartu tai priminė šios tarsi iš skausmo išlinkusios moters figūros statymą sovietinės okupacijos laikais. Baigęs darbą, jis buitiškai žiūrėjo televizorių, rodantį tik piktai kažką aiškinančio Putino portretą. Tarsi priėmęs beprotybės signalą personažas persimainė. Į baseinėlį puolė leisti vandenį, juo apsipylė, kardu sukapojo dėžę, ant kurios pastatytas televizorius, šlepsėjo aplink iš plastikinių butelių pasidarytais batais – mačiau, taip tenka nuo purvo gelbėtis apkasuose gyvenantiems Bachmuto gynėjams. Ritualinį agresijos proveržį užbaigė laukiniai gitaros garsai, užmaskavo dūmai, pro kuriuos tesimatė tas pats Putino portretas – nuo neapykantos pertekliaus fotografija, regis, truputį judėjo.

Kaip ir karo fotografijos, Liškevičiaus performansas mus vedė į tamsą, kad kartu ieškotume išeities, kad pamėgintume išgelbėti, ką dar įmanoma, iš vieno maniako sukurto pragaro.

Plungės fotobienalė veikia iki gruodžio 4 d.

Oginskių dvaro žirgynas, parkas ir jo pastatai