Skrodžiant žvilgsniams

Nors didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje rodomi tik keturi Dariaus Žiūros kūriniai, ji neatrodo tuštoka. Neužpildytas erdves skrodžia Gustonių kaimo gyventojų žvilgsniai: nuo ilgosios sienos į mus tiesiai žiūri aštuoni to paties žmogaus, tik skirtingu metu fiksuoti, videoportretai, po 60-ies sekundžių rodomas kitas žmogus, irgi filmuotas kas treji metai (2007, 2010, 2013, 2016, 2019 ir 2022 m. – „Gustoniai“). Tušti plotai reiškia, kad žmogus kaime dar negyveno, buvo iškeliavęs ar mirė. Nuo priešingos sienos žvelgia dvigubas videoportretas iš serijos „Portretai“ (tęsiama nuo 2005 m.), kur matyti vaikas (vienas iš pirmosios Lietuvos gyventojų, gimusių po nepriklausomybės atkūrimo, kartos) ir tas pats žmogus suaugęs. Per vidurį salės – įstriža siena, ant kurios mergaičių ir jų jau suaugusių nuotraukos. Paklaustas, kodėl tik mergaičių, menininkas atsakė, kad turbūt dėl lyčių vaidmens supratimo. Berniukai į projektą neįsitraukė, ir nors kelių jų nuotraukos buvo, ilgainiui projektas tapo vien merginų.

Kad ir kur žiūrovas eitų, turi kirsti žvilgsnių spindulius, todėl tam tikra prasme jis irgi pakliūva į ekspozicinį lauką. Parodos situacija tampa panašesnė į akistatą, vienas kito buvimo liudijimą, tą dar labiau išryškina menininko pasiūlyta salės dešinėje esanti „Videostudija“ (tęsiama nuo 2017 m.) – „studija su automatizuota videokamera, kurioje lankytojas, susipažinęs su kūrinio taisyklėmis, gali nusifilmuoti penkiolikos sekundžių trukmės videoautoportretui, ir besiplečiantis skaitmeninis filmuotos medžiagos archyvas bei nuolat daromi ir parodoje rodomi nauji įrašai, kuriuose susijungia dalyvių ir žiūrovų statusas bei vaidmenys“ (iš parodos anotacijos, kuratorius Andersas Kreugeris).

Aš ir jie (personažai) vis keičiasi vietomis žvilgsnio rate, todėl Gustonių kaimo gyventojai netampa egzotišku svetimu, kurį vertina ir apkalba išpaikinti miesčionys, o stingdo savo atsivėrimu (kad ir kartais kenčiant šaltą kameros žvilgsnį, jaudinantis, išgyvenant, jog ne taip matosi ar ne taip atrodoma), smelkiasi į vidų ir tampa tarsi nepažįstamais giminaičiais.

Susigiminiavimo mistikai lemiamą reikšmę turi laikas, jo pasikartojimas intervalais. Lygiai dėl tos pačios priežasties traukia nueiti į klasės (grupės ir pan.) susitikimą, nes ten bus žmonės, kurie tave matė, pažįsta iš anksčiau ir tu juos matei, todėl dabar jau kitaip pamatysi – su kontekstu. Per šį faktą tarsi pats gali susisiekti su savo buvusia asmenybės dalimi. Žinoma, Gustonių kaimo gyventojai abipusį atsiminimą įgauna tik su Dariumi Žiūra – tuo keistuoliu, kuris vis grįžta jų filmuoti.

Keičiasi technologijos (aštuonios projekcijos, laike nutolusios po trejus metus, yra ir trumpa videovaizdo technologijų kaitos istorija), nuo grubaus ir niūraus pikselio iki beveik instagramiško vaizdo, kuriame žmonės atrodo nebe kaip reportažo iš kaimo apie kokį nors įvykį veikėjai, o kaip madingi gyvenimo būdo laidos personažai. Tiesa, keitėsi ne tik technologijos, bet ir bendras žmonių vizualinis raštingumas, nepamatuojamai didėjo tapimo vaizdu kartojimo dažnumas, atsirado supratimas, kaip pozuoti. Keitėsi gražinimosi mados, galimybės, pasirinkimai. Ne visiems. Bet tai nėra labai svarbu. Labiausiai veikia buvimas veidu į kitą žmogų ne akimirką, o paviršutiniškumą pranokstantį laiko tarpą. Tai paveikia giluminę plotmę, kurią tiria antropologija, psichologija. Ir šiuo požiūriu videoportretai įtaigesni nei fotografija, kai lengviau būti tik stebėtoju, kai ne taip matomas esančiojo prieš kamerą jaudulys.

Tik vienas kūrinys – „Monumentas utopijai“ (2015) – vizualiai labai skiriasi nuo bendro vaizdo ir leidžia bent akimirką atsikvėpti nuo akistatų ir gyvenimų liudijimo. Instaliacija iš ratu sudėtų knygų su trijų figūrų skulptūra centre jau eksponuota anksčiau (Kauno bienalėje), ji „pasakoja apie tris jaunuolius, susitikusius 1988–1990 m. karinės tarnybos Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose metu ir svajojusius tapti dailininkais. Viačeslavas Kovalenko tapo akademistinės manieros skulptoriumi Sankt Peterburge (nors dabar su šeima gyvena Italijoje, nepritardamas Rusijos režimui). S. iš Latvijos išvyko į Airiją, kur, būdamas gėjus, galėjo susikurti geresnį gyvenimą. Tik D. Žiūra įsitvirtino „šiuolaikinio meno“ pasaulyje. Ši draugystė apmąstoma instaliacijoje, kurią sudaro V. Kovalenkos sukurta gipsinė skulptūra ir 2 tonos knygų, S. pasisavintų iš knygynų Dubline.“

Kitaip tariant, pagal savo struktūrą tai ir vėl žiūrėjimas į situaciją tokią, kokia ji yra. Negražinant, neaiškinant(is), neteisiant, nemoralizuojant. Kad menininkas turi daug stiprybės, tolerancijos ar atsparumo, žinome ir iš jo psichologiškai dar radikalesnių projektų – paroda „SWIM“, rodyta Šiuolaikinio meno centre (2014), pasakojo apie stoties merginas ir haliucinogeninius grybus. Nieko ypač nesiūlant ar teigiant, tik liudijant jų buvimą, su kuriuo viešoji nuomonė ir net asmeninė sąmonė aktyviai kovoja.

Parodos kuratorius Andersas Kreugeris anotacijoje Žiūros kūrinius mėgina apžvelgti kultūriniame kontekste, pavyzdžiui, per santykį su Paulo Almondo ir Michaelo Aptedo televizijos serialu „Aukštyn“ (Didžioji Britanija, pradėtas 1964 m.) ar Nicholo Nixono fotografijų serija „Seserys Brown“ (JAV, pradėta 1974 m.), kuriuose taip pat kelis dešimtmečius stebimi tie patys žmonės. Šie pavyzdžiai, mano supratimu, labai gerai išryškina skirtumą, kuo Žiūros projektas nėra. Jame nerandu dokumentinio smalsumo „kaip ten tiems žmonėms sekasi?“, nėra pasakojimo, įvykių choreografijos. Yra tik laikas ir žvilgsnio, susitikimo situacija. Nors ir nenoriai, tarsi turiu prisiminti, kad žymusis Marinos Abramović performansas „Menininkė yra čia“ („The Artist Is Present“) – taip pat vienas į kitą žvelgimo situacija, tik be technikos tarpininkavimo.

Vėlgi, šis lyginimas dar labiau rodo, kuo Žiūros portretai nėra – autoreprezentacija ir šamaniškos savo figūros kūrimo spekuliacija, kaip Abramović atveju; menininko čia visai nėra, jis visada už kadro. Jis daug kantresnis už Mariną, kuri didžiavosi, kad performansų metu nevalgė, negėrė ir nešalino nieko. Žiūros kantrybė trunka dešimtmečiais ir be kamerų šviesos. Tai vienas iš dalykų, kurie turbūt parodo, kuo skiriasi tikri dalykai nuo šou verslo.

Manau, kad Žiūros „Portretai“ yra viena stipriausių šių metų parodų pirmiausia todėl, kad be jokių moralizavimų ar komplikuotų koncepcijų labai daug nuveikia su publika, sužadindama, kad ir kaip keistai skambėtų, žmogiškumo centrus.

Paroda veikia iki 2023 m. vasario 19 d.