Irinos Tromos tapybos paroda „Balansas“ Vilniaus universiteto botanikos sode

Rugsėjo 7 d. Vilniaus universiteto Botanikos sode (Kairėnų g. 43, Vilniuje) yra atidaroma dailininkės Irinos Tromos paveikslų paroda „Balansas“. Parodos vieta – botanikos sodas – pasirinkta neatsitiktinai, kadangi ji atspindi I. Tromos kuriamas žemės meno struktūras. Šie darbai dažnai nagrinėja kultūrinio identiteto temą. Menininkė Tyaginkos kaime, Berislavskio rajone, Ukrainoje vykdytų Vytauto tvirtovės archeologinių tyrimų metu perkastas žemės pavertė geometrine sampila – kocentriškais apskritimais ir daugiabriaunėmis žvaigždėmis, kurios tiek atliepia tautinės kultūros leitmotyvus, tiek kuria dirbtinį istorinės struktūros (papildančios realias istorines liekanas) įspūdį. Panašų kūrinį „Balansas“ menininkė 2021 m. sukūrė Vilniaus universiteto Botanikos sode. Kūrinys „Blanasas“ iliustruoti kolektyvinėje kultūrinėje sąmonėje įsitvirtinusių ženklų pastovumą ir velėnos, iš kurios šis darbas sukurtas, laikinumą. To paties pavadinimo tapybos paroda leidžia I. Tromai ne tik grįžti į vietą, kurioje ji kūrė žemės meno instaliaciją, bet ir dar kartą atliepti savo kūryboje plėtotą temą.

I. Tromos antroji kūrybos kryptis yra aliejinė tapyba. Įprastai savo paveiksluose tapytoja vaizduoja tiek peizažus, tiek natiurmortus, tiek siužetines scenas, tačiau visi paveikslai pasižymi vieningu, iš karto atpažįstamu asmeniniu braižu. Auditorija tapytojos drobes gali atpažinti iš aiškiai paveikslo paviršiuje įžvelgiamos faktūros, kruopščiai subalansuotų geometrizuotų kompozicijų ir kolorito niuansų, atskleidžiančių, kad koloristikos tyrinėjimas yra viena iš dailininkės analizuojamų teorijos krypčių. Tačiau parodoje pristatomuose paveiksluose I. Troma susikoncentruoja ne į vaizduojamosios dailės siužetas, o abstrakčiosios dailės struktūras, paprastai pasirodančias jos žemės meno darbuose.

Pasirinkdama tradicinius siužetus („vėjas“, „diena“, „naktis“, „medis“) tapytoja modernios abstrakčiosios tapybos kalbą išnaudoja formuoti kone pirmapradės kultūros vaizdiniams, iš dalies primenantiems „De Fem“ grupės dailininkių kosmologinius paveikslus. Tokiam įspūdžiui sukurti tapytoja pasitelkia metaforas apie visatos centrą (iliustruotą taškine simetrija), visuotinį dualizmą (iliustruotą „in ir jang“ principu kontrastuojančiu koloritu), dvilypumą (iliustruotą veidrodinės simetrijos principais), ciklišką judėjimą ratu (išreikštą pasukamąja simetrija), keturias pasaulio kryptis arba viršų ir apačią jungiantį pasaulio medį (išreikštą per įstrižainių simetriją ir šviesių tonų komponavimą drobės viršųje, o tamsių – apačioje). Šie – vėlgi visuotiniai – archetipai veikia ne per optinius gešalto principais grįstus intervalų ir santykių principus, bet per stebėtojo gebėjimą prisiminti už naudojamų leitmotyvų tvyrančius kultūrinius klodus. Pristatomų paveikslų kompozicijos pagrindas yra ornamentas (paveikslai „Intuicija“ ir „Vėjas“), tautinis raštas (paveikslai „Naktis“, „Medis“ ir „Sekmadienis“), grafinė emblema (paveikslas „Diena“) ar trimatės erdvės iliuzija kurianti geometrija (paveikslas „Balansas II“). Šitaip I. Tromos abstrakcijos įgauna ženkliškumo dimensiją.

Tačiau užuominos į visiems kultūriškai įgimtus kultūrinius simbolius drobėse yra perdėlioti skaidant juos pagal vienodus intervalus, proporcijas ir geštaltus. Impersonalus, objektyviu skaidymu grįstas kompozicijos elementų atkartojimas atliepia tarpukario moderniosios geometrinės abstrakcijos tradiciją. Stebėtojo neapleidžia jausmas, jog šiame įprastų formų perlaužime egzistuoja objektyvus metodas ir struktūra. Segmentuotos kompozicijų dalys suvokėjui įteigia įspūdį, kad jis stebi gabaliukais perdėliotos mozaikos paviršių, tarsi apžvelgdamas išsukinėto Rubiko kubo plokštumą. Siluetą laužantys fraktalai yra piešinį stabilizuojanti struktūra, beasmenis geometrinis tinklelis, atliepiantis tokių abstrakčiosios tapybos kūrėjų kaip Max Bill (1908–1994) ar Kamal Boullata (1942−2019) kūrybą. Tačiau paveiksluose stokojama stabilumo – atliepiant temą, kad balansas yra ne pastovi ramybės būsena, o įprastumo ir transformacijos ribinė būsena, kai kiekvienas pradas atsveria vienas kitą, objektyvaus suskaidymų tinklelio ramybę trikdo nepažinus, įtampą keliantis piešinys. Kompozicinė įtampa sudaroma tuo, kad suvokėjo sąmonė stengiasi užbaigti pažįstamas struktūras į tokią baigtinę struktūrą, kokią jis pažįsta ir yra matęs gausybę kartų, tačiau to neįmanoma padaryti – stebėtojas yra kviečiamas ieškoti ne jam pažinių struktūrų, o atvirkščiai – išskaityti jų nukrypimus nuo prigimtos ikonografijos ir normos. Toks įtampos taškas I. Tromos paveiksluose primena šveicarų grafiko Gottfried Honegger (1917–2016) darbus.

Galiausiai, derindama beasmenius geometrijos principus (tarnaujančius kaip algoritmų amžiaus simboliu) ir kultūrines parafrazes tapytoja drobes pripildo personalizuoto, kruopščiai suderinto švelnaus kolorito sąskambiais. Paveiksle „Intuicija“ panaudoti pasteliniai tonai atliepia ne pagrindinėmis ar pirminėmis spalvomis grįstą suprematistų ar puristų abstrakčiąją tapybą, bet rožinį „De Fem“ grupei priklausiusios Hilmos af Klint (1862–1944) drobių spalvingumą, o paveikslo „Naktis“ kontrastuojančių spalvų, bet tapataus intensyvumo koloritas atliepia Sonios Delaunay (1885–1979) kūrybą. Stipriai išreikšta aliejumi tapytų paveikslų faktūra padeda sukurti persidengiančių erdvinių planų įspūdį, tačiau kartu primena ir tekstilės šiurkštumą, kurį galima vėlgi sieti su S. Delauny kūryboje aktualizuotu skiautinio įspūdžiu.

Savo parodoje dailininkė I. Troma kolektyvinėje kultūrinėje sąmonėje egzistuojančius simbolius perteikė kristalizuotus per šiuolaikinių geštaltų, iškreipiančių unifikuotą, vienodą matymą prizmę. Senieji kultūriniai simboliai patys savaime nėra aktualūs kismo ir transformacijų ribinėje būsenoje, kurioje nebėra nusistovėjusios pusiausvyros. Skirtingi kultūriniai klodai kovoja ir taikosi vienas prie kito kurdami nūdienos kultūrinę atmosferą. Skirtybių sandūra atima stabilumą bei žada transformacijas, tačiau balanso būsenoje jos turi prisitaikyti prie viena kitos ir užimti kultūros lauką netikėtoje draugėje. Šitokiu būdu menininkė dar kartą atliepė žemės darbuose fiksuotą įtvirtintos tradicijos ir nepastovios šiandienos idėją. Savo raiška paroda taip pat atspindi personalizuotos intuicijos ir geometrinės abstrakcijos tradicijų pusiausvyrą. Paroda „Balansas“ Vilniaus universiteto Botanikos sode lankytojai galės apžiūrėti iki rugsėjo 27 d.