Erikos Povilonytės paroda „Perlamutras“

Rugsėjo 4 d. galerijoje „Drifts“ atidaroma Erikos Povilonytės paroda „Perlamutras“. Paroda veiks 2026 09 04 – 2026 10 23.

Mintys apie tvermę

„...mes galvojame, kad grožis slypi ne daiktuose, o šešėlių, kuriuos tie daiktai drauge sukuria, raštuose ir šviesotamsos žaismėje. [...] taip, man rodos, ir su grožiu – be šešėlių nebus ir jo.“

Jun’ichirō Tanizaki, Odė šešėliams (1933), vertė Jurgita Polonskaitė-Ignotienė (2022)

Parodoje „Perlamutras“ Erika Povilonytė tyrinėja, kas nutinka aliejiniams dažams įsigėrus į popierių.

Galerijos erdvėje žiūrovus pasitinka mėlynas indas – už žmogų aukštesnė forma, užimanti beveik visą vertikalų 236 × 60 cm dydžio rankų darbo šilkmedžių popieriaus lakštą. Priėjus arčiau, pasimato popieriaus plaušai, nelygūs kraštai išryškina lakšto storį, o vaizdas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs vientisas, išsiskaido į nesuskaičiuojamas dažų žymes.

Šie taškeliai neišvengiamai verčia galvoti apie puantilizmą – Georges’o Seurat ir Paulio Signaco XIX a. pab. Prancūzijoje išplėtotą techniką, kai vaizdas kuriamas iš atskirų taškelių. Tačiau panašumas tik paviršinis. Seurat siekė tapybą paversti regos mokslu, o grynų, nemaišytų spalvų taškelius tapydavo švarioje drobėje. Povilonytė kiekvieną spalvą prieš tepdama kruopščiai paruošia paletėje. Pirma sumaišo vieną atspalvį, juo ant popieriaus palieka žymes, iš kurių pamažu išryškėja pamatinė forma. Pirmą kartą teptuku priliesdama popierių, spalvą ir formą menininkė jau būna parinkusi. Spontaniškumo lieka nedaug. Nutapiusi visus vienos spalvos taškus, Povilonytė ruošia kitą spalvą, prie ankstesnės nebesugrįžta. Vaizdą ji kuria iš paeiliui tapomų spalvinių sluoksnių, o prie naujo sluoksnio pereina tik paruošusi ir užbaigusi ankstesnį.

Vis dėlto indą į neskaidomą kūną susaisto veikiau ne patys taškeliai, o jų aureolės. Paguldytas horizontaliai, indas primena ekshumuotą kūną ir vizualiai prabyla apie archeologiją – ilgalaikio Povilonytės domėjimosi sritį. Kūrinio pavadinimas „Dzingdedženo vaza“ mena nuo seno porceliano gamyba garsėjantį Kinijos miestą, tačiau pati menininkė šį darbą vis pavadina savo „sergančia vaza“. Kad suprastume, kodėl, pirma turime įsigilinti į aliejaus sąveiką su popieriumi.

Povilonytė savuosius taškus tapo aliejinei tapybai iš tiesų neskirtame popieriuje. Laikantis akademinių konvencijų, aliejinių dažų tarsi nederėtų tepti ant popieriaus – juolab subtilaus, rankų darbo. Tačiau Povilonytė šio nesuderinamumo ne tik nevengia, bet ir sąmoningai siekia, mato jį kaip bendradarbiavimą: „Ar aš skriaudžiu popierių dėl to, kad jo nemyliu? Ne. Skriaudžiu, nes pasitikiu.“^[1]

Povilonytė įgijo išsilavinimą Dižono nacionalinėje aukštojoje meno ir dizaino mokykloje – vienoje seniausių Prancūzijoje – bei Milano Breros meno akademijoje, tad kurdama renkasi tapybą, sritį, kurioje ji jaučiasi stipriausia. Tik tapo ji popieriuje.

Vakarų Europos dailėje aliejiniais dažais buvo tapoma naudojant jiems paruoštą pagrindą – iš pradžių lentas, vėliau drobę. XVI a. atsiradusios mobilios, lengvai kilnojamos lininės drobės tapo tikru perversmu. Menininkai tepdavo aliejaus jungiamus pigmentus ant paruoštų paviršių ir taip rasdavosi paveikslai, perteikiami tų paviršių. O popierius buvo siejamas su kitokiu repertuaru – piešiniais, eskizais, akvarelėmis, guašu. Aliejinė tapyba popieriuje išties egzistavo, tačiau retai kada tapdavo pagrindine tapytojų technika. Povilonytė griauna šią nuostatą. Jos praktikoje popierius niekada nebūna medžiaga eskizui. Menininkė popierių traktuoja taip, kaip daugelis tapytojų – drobę, ir pasitelkia būtent tas jo ypatybes, kurių drobė neturi.

Aliejiniams dažams prilietus popierių, jo plaušai su laiku ima keistis. Mėlynoji Povilonytės vaza nutapyta itin tirštais tokių dažų sluoksniais. Aliejus nelieka vien paviršiuje – skverbiasi gilyn, todėl vieni plaušai patamsėja, kiti darosi perregimi. Net visiškai įprastomis sąlygomis aliejus įsiskverbia į popieriaus plaušus ir pamažu juos pakeičia, todėl aplink kiekvieną tašką susiformuoja riebi dėmė – aureolė. Nutapyti taškai ir jų aureolės suteikia indui kone apčiuopiamą kūniškumą. Meno galerijų taisyklės neleidžia liesti kūrinių, tačiau Povilonytės darbai popieriuje mus tiesiog įtraukia vidun.

Povilonytė klausia: kas vyksta, kai dažai įsigeria į popierių? Didžiojoje „Dzingdedženo vazoje“ šis procesas kaip niekad matyti. Melsvas popieriuje jau glūdėjęs pigmentas įkvėpė menininkę užtapyti jį mėlynais taškais. Tačiau paskui lakštas patyrė dar vieną medžiagos virsmą. 2025 m. rugsėjį Povilonytės bute Dižone kilo gaisras. Sudegė nemažai darbų ir dalis asmeninės kolekcijos. Dalis 2024 m. rudenį sukurtos Taivano serijos išliko, tik pakito jos medžiagiškasis aspektas: kaitra paspartino aliejaus oksidaciją, aureolės išsiplėtė ir pagelto.

Šis virsmas primena keramikos degimo procesą, žavintį Povilonytę. Atmosfera krosnyje formuoja keramikos objektą ne ką mažiau nei menininkų rankoms paklūstantis molis ir glazūra. Panašiai, kaip oksidacija krosnyje iš esmės lemia galutinę keraminio objekto išvaizdą, chemiškai pakitusi Povilonytės studijos atmosfera paveikė gaisrą atlaikiusius darbus – jie įgijo naują medžiaginį būvį ir iki šiol nesiliauja keistis. Šitaip matomi kūriniai niekad nebus baigti.

*

Perlamutras neturi pastovios spalvos. Jo žvilgesį kuria mikroskopiniai šviesą išsklaidantys sluoksniai. Žiūrint skirtingais rakursais, matyti vis kita spalva. Panašiai veikia ir Povilonytės aliejiniai taškai popieriuje: jų spalvą lemia ne vien pigmentas, bet ir pigmento, aliejaus, popieriaus ir šviesos sąveika. Kas iš pirmo žvilgsnio atrodo trapu, pasirodo patvaru.

dr. Mėta Valiušaitytė

menotyrininkė ir kuratorė, gyvenanti bei dirbanti Paryžiuje ir Berlyne

Galerijoje „Drifts“ vykstančioje parodoje pristatomi kūriniai, atsiradę 2024–2026 m., didžioji dalis – per dvi rezidencijas Taivane (2024 m. rudenį ir 2025 m. rudenį), kai Erika Povilonytė (gim. 1997 m. Panevėžyje) dirbo su rankų darbo šilkmedžių popieriumi „Guang Xing“ popieriaus fabrike, stebėjo procesus tradicinėse popieriaus dirbtuvėse ir mokėsi tradicinių gamybos technikų.

Kuratorė, parodos teksto autorė: dr. Mėta Valiušaitytė

Teksto vertimas: Paulius Balčytis

Teksto redagavimas: Rima Bertašavičiūtė

Šviesų dailininkas: Ugnius Tuleikis

Techninis įgyvendinimas: Aleksas Jukumas

Grafinis dizainas: Gerda Adiklytė

Parodos fotodokumentacija: Vaida Jonušytė

Parodą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.