Apie pabaisas ir jų įtaigą, arba ramaus miego receptas

Viena kalba netikėtai prakalbo dvi vienu metu Vilniaus senamiestyje vykusios parodos – Indrės Svirplytės „Paslaptingas gyvenimo sodas“ galerijoje „Artifex“ ir Monikos Radžiūnaitės „Mišrūnai pekloj“ (kuratorius Linas Bliškevičius) galerijoje „Vartai“. Abi parodos šiuolaikiškai žvelgia į krikščioniškąją ikonografiją, ieško išraiškos priemonių, kurios bylotų mūsų laikmečio estetikos kodais, būtų atrakinamos ir suprantamos šiandienos parodų žiūrovui.

Monika Radžiūnaitė, baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dažniems Vilniaus parodų lankytojams gerai pažįstama iš paveikių personalinių parodų, vis naujais rakursais žaidžiančių viduramžių vaizdinijos motyvais. O Indrė Svirplytė baigė grafiką Vilniaus dailės akademijoje, vėliau iliustraciją Gente, Belgijoje, dabar ten ir gyvena, ir dėl to galbūt mažiau matyta – tai pirmoji personalinė menininkės paroda Vilniuje.

Aptariant Radžiūnaitės parodą, sunku nepradėti nuo ryškiausio jos išskirtinumo – itin stipraus atmosferiškumo, kuriamo tvyrančia prieblanda, skambančia bažnytine muzika, tapytojo Kristijono Žungailos grafičiais – „freskomis“ su mirties šokį šokančiais skeletais, dvigalviais šunimis, kraupiais angelais ant gilaus ultramarino spalva nudažytų sienų. Visa tai man primena jau seniai galvoje besisukančią mintį, kad Lietuvoje jaunesnės kartos vizualiųjų menų atstovų parodos, regis, vis labiau artėja prie teatro. Mažų mažiausiai jose pasitelkiama scenografinė eksponavimo logika: darbai rodomi ne žiūrovo patogumui, bet siekiant priversti žiūrovą paklusti tam tikrai judėjimo erdvėje logikai, kūrinius atrasti už įvairių širmų, užuolaidų, nepatogiose vietose – pažemėje ar palubėje. Dažnai toks eksponavimas atrodo visiškai savitikslis, pridengiantis darbų nykumą, ir tik retais atvejais jis veikia išvien su pačiais kūriniais, netgi plaukia iš jų. Radžiūnaitės parodą laikyčiau būtent tokiu, tai yra pasisekusiu ir prasmingu atveju. Parodos atmosferą diktuoja patys kūriniai, ji tik padeda sustiprinti darbuose tvyrančią prieštarą tarp gėrio ir blogio, neatitikimą tarp bestijų spalvingumo ir žaismingumo bei vaizduojamo siaubo.

Nemažai Radžiūnaitės kūrinių remiasi Paskutinio teismo ikonografija. Paveiksle „Ar galva, ar galia veda?“ (2025) kalnai spjauna ugnies stulpus, virš jų skrenda angelai – kūrinys primena Apreiškime Jonui minimus apokaliptinius regėjimus, kuriuose ugnis veikia kaip dieviško teisingumo įrankis, apsivalymo ir transformacijos ženklas. Apokaliptinėms nuotaikoms artimas ir „Dviejų peštynės trečiam sėkmę atneša“ (2025), kuriame vaizduojami viesulo fone besikaunantys karžygiai ir kt. Vienas ryškiausių darbų – „Saugokitės bestijos – atneša Apokalipsę / Saugokitės žvėries – įeikite į Apokalipsę“ (2025), kuriame pasitelkiamos graikiško kryžiaus proporcijos, o kiekviename segmente vaizduojami skirtingi peizažai, primenantys pasaulio ketvirčius. Paroda turi ir aiškią kulminaciją (argi ne teatrališka?) – beveik visą didžiosios „Vartų“ salės grindų plotą užimantį taftingo technika sukurtą tekstilės kūrinį „Ir saugok mus nuo pikto“ (2025), vaizduojantį septyngalvį slibiną, vėlgi aiškiai referuojantį į Apreiškimą Jonui ir pasaulio pabaigos scenarijus.

Tekstilės technikos, kontrastingai švelnus, „minkštas“ priėjimas prie krikščioniškosios ikonografijos pirmiausia ir sieja Radžiūnaitės ir Svirplytės parodas. Abi parodas vienija ne tik šios ikonografijos permąstymas, bet ir pasirinkta forma: itin spalvinga, dekoratyvi, išnaudojanti primityvistines išraiškos priemones. Svirplytės tekstilės darbuose, daugiausia sukurtuose kilpinio siuvinėjimo technika, mažiau tiesioginių nuorodų į konkrečius siužetus, daugiau laisvos interpretacijos, kaip rašoma parodos anotacijoje – rojaus, Paskutinio teismo ir asmeninių sapnų jungčių. Rimtas temas Svirplytė analizuoja pasitelkdama humorą ir ironiją, nebijodama naiviojo meno išraiškos priemonių, grynų spalvų. Menininkės vaizduojami herojai – dažnai daugiaveidžiai, turintys ir zoomorfinių, ir antropomorfinių bruožų, tad stojus akistaton su kuriuo nors iš jų sunku pasakyti, su kuo turi reikalą – su katinu, angelu, demonu, o gal su neįprastą pavidalą įgijusia žmogiška siela?

Svirplytės parodos ašimi galima laikyti erdvinę tekstilės kompoziciją „Gyvybės medis“, žaismingai pasitelkiančią biblinę gyvybės medžio simboliką. Medis taip pat vaizduojamas kaip antropomorfiška būtybė – jo obuolius primenantys raudoni vaisiai pašaipiai šypsosi, tarsi mesdami iššūkį išdrįsti juos nuskinti. Įėjimą į salytę saugo vąšeliu nerti žalčiai, kyščiojantys raudonus liežuvius. Greta regime arčiausiai žmogiškojo pavidalo esančią rausvą, nuogą būtybę, supamą dviejų ugnimi spjaudančių pabaisų. Tad rojaus vaizdinių menininkė tikrai neidealizuoja – jie nevienareikšmiai ir groteskiški. Už „Gyvybės medžio“ matome vėlgi žmogiškuoju veidu į mus žvelgiančią saulę, kurios spinduliai aplipę vaisiais, panašiais į augančius ant gyvybės medžio, labiau besisiejančią ne su krikščioniška Dievo šviesos simbolika, bet su personifikuotos, pasakiškos būtybės samprata, įsitvirtinusia senojoje lietuvių ir kitų tautų mitologijoje.

Abiem atvejais spalvingos ir patrauklios krikščioniškosios ikonografijos interpretacijos atrodo pritaikytos lengvai turinį vartoti pratusiam šiandieniniam žiūrovui. Nesigilinant į vaizdinių turinį, į akis pirmiausiai krinta plačios Svirplytės baisūnų šypsenos, jų dėvimi smagūs aukštakulniai, juokingos proporcijos. Tik įdėmiau patyrinėjus dėmesį atkreipia gausūs liepsnos motyvai, piktavališkai įkypos personažų akys. Panašiai ir Radžiūnaitės parodoje galima lengvai praslysti paviršiumi, užsikabinti už pagavios atmosferos, vien pasidaryti įspūdingų kadrų instagramui.

Vis dėlto abi parodos kelia giliau nei paviršiuje slypinčius klausimus apie blogio įvaizdį. Ar kultūrinėje erdvėje jis dažnai netampa intriguojantis, traukiantis dėmesį, suteikiantis kūriniams netikėtą prieskonį? Ar patrauklios formos užtenka, kad nekreiptume dėmesio į kraupius motyvus ar siužetą? O gal – atvirkščiai, toks neutralizavimas mums reikalingas kaip oras? Galbūt iš čia ir kyla jaunosios kartos menininkių poreikis žvalgytis į viduramžišką krikščioniškąją ikonografiją. Matyt, gyvename panašiomis nuotaikomis kaip ir anų laikų žmonės – juk pasaulį vienu metu kamuoja tiek negandų, kad visuotinė žemiškosios realybės pabaiga regisi čia pat. Ją įvaizdinę konkrečiais, kad ir fantastiniais pavidalais, savo baimes galime aiškiau įsisąmoninti ir paleisti. O pasitelkę truputį humoro ir spalvų – nukenksminti tiek, kad naktimis galėtume vėl ramiai miegoti.

Monikos Radžiūnaitės paroda „Mišrūnai pekloj“ veikia iki sausio 31 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Indrės Svirplytės paroda „Paslaptingas gyvenimo sodas“ veikė iki sausio 9 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)