Grupinė paroda-akcija „Lex retro non agit. 18. BYLA“

Sausio 18 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vokiečių g. 2 atidaroma grupinė paroda-akcija „Lex retro non agit. 18. BYLA“. Renginys inspiruotas vienos reikšmingos bylos eigos ir sprendimo. Ketverius metus trukęs bylinėjimasis dėl Šiuolaikinio meno centro ieškinio, siekiant iškeldinti Lietuvos dailininkų sąjungą iš patalpų Vokiečių gatvėje 2, Vilniuje, 2022 m. gruodžio 15 d. baigėsi Lietuvos dailininkų sąjungos pergale (ją iliustruoja paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis). Teisiniu būdu patvirtinta galimybė dailininkams ir toliau naudoti LDS galerijos ir salono patalpas.

„Parodoje/akcijoje mano pakviesti menininkai ir menotyrininkai pristato Aukščiausiojo teismo bylos Nutarties menines interpretacijas. Dalyviams buvo padalinti 18-a bylos puslapių ir paprašyta pagal juos sukurti vizualius komentarus tam, ką perskaitė. Šie veiksmai susiję ne tik su estetiniais, bet ir su socialiniais bei politiniais klausimais. Kūryba čia traktuojama kaip problemų sprendimo priemonė, galinti paskatinti įvairias netikėtas mūsų gyvenimo transformacijas. Meno bendruomenės, visuomenės ir valstybės ryšius labai linkiu plėtoti ne teismuose, o kultūros renginiuose“. 

Parodos/akcijos kuratorė Eglė Ganda Bogdanienė

Pamąstymai apie akvariumą. Vokiečių g. 2 klausimu

(Skaidra Trilupaitytė)

LDS paviljone atidaroma paroda – tai meninė nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Nutartį, pripažįstančią, kad Lietuvos dailininkų sąjunga teisėtai naudoja LDS galerijos patalpas Vilniuje. Intriguojantis istorijos dalyvių pasakojimas apie „patalpų epopėjos“ priešistorę ir teismų eigą girdisi šioje ekspozicijoje leidžiamame radijo laidos įraše  (Karina Metrikytė, LRT KLASIKOS laida „Kultūros kontekstai“, 2023.01.08). Parodos erdvėje smalsesniems žiūrovams pristatomas netgi visas 18 puslapių Nutarties dokumentas, taigi apie teisinius minėtojo proceso aspektus vargu ar dar ką nors galėtume pridurti šalia to, kas jau pasakyta. Nebent pacituotume paskutinį Nutarties sakinį - „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos”.

Vis dėlto į procesą galima pažvelgti ir gerokai iš toliau, nei leidžia teisinių viražų retorika. Tarkime, konfrontacinį patalpų klausimą vertinant politinės ekonomijos, miesto geografijos, ar net organizacijų sociologijos požiūriu. Nekilnojamojo turto transformacija istorijos tėkmėje neišvengiama tiek dėl savininkų kaitos keičiantis valstybės santvarkoms, tiek dėl susidėvėjimo. NT kainų svyravimo, ir ypač augimo, kontekste ginčai dėl savivaldybei ar valstybei priklausančių pastatų institucinio pavaldumo netiesiogiai daro poveikį ir meninei kūrybai. Šis poveikis, žinia, ypač matomas su statiniais betarpiškai susijusioje monumentalistikos srityje, tačiau ne tik. Nuo pat šalies nepriklausomybės atgavimo NT burbulai ir krizės natūraliai išprovokuodavo naujas miesto kultūros formas. Tačiau galime žengtelėti ir gerokai toliau į praeitį, į pačios Vokiečių gatvės formavimosi ištakas, kurias 2022 m. vasarą puikiai pristatė netoliese esančio Vilniaus muziejaus paroda “Vokiečių gatvė“. VM ekspozicijoje buvo parodyta, jog minima gatvė gali būti traktuojama kaip “brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba”. Istorinio tapatumo požiūriu Vokiečių 2 kompleksas neturi praeities šimtmečius ir vėlesnę erdvinę bei ideologinę logiką jungiančių tęstinumo elementų. Tai - itin radikalios urbanistinės pertvarkos objektas, kai valant apgriautą teritoriją sovietinės modernizacijos laikotarpiu buvo suplanuoti Parodų rūmai – reikšmingas naujosios santvarkos kultūros statinys. Beje, svarbu pabrėžti, jog šiandien teisminio ginčo aktualizuotas ne visas minimu adresu atsiradęs pastatas, bet tik 1967 m. LTSR Dailės fondo pradėtas statyti parodų paviljonas - „akvariumas“, kuriame ir vyksta dabartinė paroda.

Trumpam primiršus statinių priklausomybės klausimą galima imtis ir grynai spekuliatyvių retorinių pamąstymų. Ar progresyvusis menas turi būti ribojamas stiklinių sienų (ar metaforinių lubų)? Antai XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje ne vienam atrodė, kad šiuolaikinė dailė ne tik sparčiai tarptautiškėja, bet ir dematerializuojasi. Anuomet atrastos raiškos priemonės netgi leido spėlioti, jog ateities menas vis labiau įsitaisys ne tarp gelžbetonio ar tradicinių plytų mūrų, o nevaržomai plėtosis skaitmeniniame pasaulyje. Manyta, jog ir jaunesnės kartos kultūros vartotojai natūraliai pasiduos virtualybės pažadams. Vis dėlto žvelgdami iš XXI a. trečiojo dešimtmečio pradžios perspektyvos kone skausmingai galime konstatuoti, jog vaizduojamojo meno kūrėjai ir vartotojai ne tiek trokšta kuo greičiau susitikti metavisatose (kas ten žino, gal ateinančiame dešimtmetyje jau ir virtualiuose pasauliuose konkuruosime dėl įspūdingų ekspozicinių erdvių), bet dažniausiai eksponuojasi pastatuose, kuriuose vis labiau ryškėja apšildymo problemos, brangsta elektra ir glumina neprognozuojamos remonto darbų kainos. Patikėkite - „prakiurstančių stogų“ staigmenos šiandien neleidžia užsimiršti nei vienai didesnes patalpas senamiestyje valdančiai institucijai. Vokiečių 2 komplekse įkomponuoto stiklinio paviljono erdvės vargu ar itin išsiskiria stilistiniu ar urbanistiniu požiūriu, tačiau iškalbingas tarpinstitucinis ginčas provokuoja permąstyti ne tik menines ir architektūrines vertes. Beje, gali būti, jog artimiausioje ateityje šio statinio valdytojams teks nardyti ne vien dailės švenčių sužadintuose vaizduotės akvariumuose, bet ir proziškoje statinio rekonstrukcijos realybėje.

Paroda veiks iki vasario 1 d.

Galerijos darbo laikas II-V nuo 17 iki 19 val