Paroda „Karantinariumas“ suveiks lyg veidrodis: grafikė simboliais užfiksavo pandemijos realijas

Milena Liutkutė-Grigaitienė šiuo metu reziduoja Užupio meno inkubatoriuje. Šalia esančioje galerijoje „Galera“ spalio 22 dieną ji atidaro parodą „Karantinariumas“. Nestokodama empatijos įtemptai situacijai, ji vis tik į širdies formą sukrentančių kaukių kompozicija siūlo „pamilti esamą momentą, susigyventi su esama situacija.“

Nors kūrybine veikla profesionali grafikė užsiima jau kelis dešimtmečius, tai – jos pirmoji personalinė paroda. „Paroda spontaniška kaip ir pati pandemija. Perfekcionistui per sunku atidaryti netobulą parodą, bet motinystė tai pakeitė, o pandemija įkvėpė“, – teigia Milena.

„Naudojami antikines skulptūras primenantys modeliai tarsi sufleruoja – negandos žmoniją užklupdavo per amžius, svarbu neprarasti civilizuotumo ir sveiko proto“, – pastebi menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Autorė į pandemiją žvelgia rimtai ir atsakingai, tačiau parodoje eksponuojamuose kūriniuose apsigyvenusi viltis ir žaismė. „Plėšomi ramunės žiedlapiai spėlioja „užkrės ar neužkrės“. Dezinfekcinės priemonės vis sausina odą. Rodos, tuoj išvysime rankos kaulą. Serijoje taip pat akcentuoju kaukę kaip nuo kvapų ir, deja, nuo artumo apsaugančią priemonę“, – apie savo kūrinių kompozicijas sako grafikė M. Liutkutė-Grigaitienė.

Pastebėjus laiptinės krepšyje besikaupiančias panaudotas apsaugines veido kaukes, ją sudomino panaudotų kaukių susiglamžymo formos. Per visą karantiną ji atidžiai stebėjo savo ir aplinkinių būsenas, išgyvenimus ir mintis: desperatišką siekį atrasti ir įsigyti veido kaukę karantino pradžioje ir pakilias į lauką išėjusių žmonių šypsenas, karantiną panaikinus. Visos įžvalgos per simbolius sugulė į kūrybą.

Serijos „Karantinariumas“ darbuose atspaustos tikros apsauginės veido kaukės ir pirštinės. Monotipijos technika į kompozicijas perkelti piešiniai ir nuotraukos. Taip išgauti unikalūs atspaudai, kurių identiškai neatkartosi.

„Kūrinių vaizdiniai nesunkiai priimami ir atkoduojami, bet, pažvelgę atidžiau, regime reikliai atsirinktas formas, išieškotas linijų trajektorijas“, – komentuoja A. Mikuckytė-Mateikienė.

M. Liutkutės-Grigaitienės skiriamasis bruožas – visą jos kūrybą apjungianti mėlyna spalva. Ši spalva į menininkės kūrybą atkeliavo, ieškant monochrominei grafikai gyvybės suteikiančio akcento. Tuomet grafikė atrado cianotipiją.

Cianotipija – vienas pirmųjų fotografinio vaizdo gavimo būdų, kurio rezultatai dar vadinami Mėlynaisiais saulės atspaudais. Užtepus specialų mišinį, potėpiai ant saulės išryškėja ir nusidažo „Berlyno mėliu“. Tuomet autorė atsirenka jai tinkamus ruošinius ir tęsia kūrinį tradicinės grafikos technikomis.

Garsus pokarinės Europos menininkas Yvesas Kleinas užpatentavo spalvą, kurios toną pats išgavo ir kurią pavadino „tarptautine Kleino mėlyna spalva“. Kaip kažkada pats Y. Kleinas sakė: „Pirmiausia yra niekas, tuomet gili nebūtis, o tuomet mėlynumo gylis.“ Mėlynos spalvos poveikį žmogui, pirmiausia sau, pajuto ir grafikė Milena Liutkutė-Grigaitienė. Ir savo kūriniais, papildydama juos mėliu, siekia skleisti solidžią ramybę.

Šioje parodoje ir vėl susiduriame su vaiskiu mėliu, tik jis išgautas ne cianotipijos būdu, tačiau pasiektas panašus lengvumo efektas. „Pastebėjimai pateikiami pozityviai, lengvai, subtiliai – kad „išbūti“ būtų lengviau“, – teigia autorė.

Pagrindinę ekspoziciją papildo ankstesni menininkės kūriniai iš serijos „Intensijos“. Juose menininkė linki vengti visžinystės ir nebijoti praplėsti akiratį, „iškleisti kūrybiškumo sparnus.“ Šią seriją autorė perspaudė „giclee“ spauda, atsikratydama pirštų antspaudų ir kitų kūrybos proceso pėdsakų. Tad seriją pervadino „Sterilu“. O sterili švara juk – nuolatinis karantino palydovas ir siekiamybė.