Atidus dėmesys

Kiekgi galima laukti / What Took You So Long, sud. Monika Krikštopaitytė, Vilnius: „Lewben Art Foundation“, „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, 2018, 320 p. Lietuvių ir anglų kalbomis

Atliepiant didėjantį Vakarų pasaulio susidomėjimą menininkių kūryba ir minint moterų balsavimo teisės šimtmetį, „Lewben Art Foundation“ nutarė pristatyti savo menininkių kūrinių kolekcijos dalį. Lietuvos ir užsienio menininkių kūryba pateikiama dvikalbiame meno albume „Kiekgi galima laukti / What Took You So Long“, kurio idėja ir struktūra rūpinosi menotyrininkė Monika Krikštopaitytė.

Jau esu rašiusi apie šiemet Europoje numatytas parodas, skirtas menininkių kūrybai, straipsnyje „Ar progos keičia įpročius?“ (https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2019-01-18/Ar-progos-keicia-iprocius), paminėtini ir keli pastarųjų metų leidiniai. Laurence Madeline knygoje „Menininkės Paryžiuje, 1850–1900“ („Women Artists in Paris, 1850–1900“, Yale University Press, 2017, 288 p.) pasakoja apie menininkių, formavusių XIX a. Paryžiaus meno pasaulį, kūrybą ir gyvenimą. Mary Gabriel savo knygoje „Devintosios gatvės moterys: Lee Krasner, Elaine de Kooning, Grace Hartigan, Joan Mitchell ir Helen Frankenthaler: penkios tapytojos ir judėjimas, pakeitęs modernųjį meną“ („Ninth Street Women: Lee Krasner, Elaine de Kooning, Grace Hartigan, Joan Mitchell and Helen Frankenthaler: Five Painters and the Movement That Changed Modern Art“, Little, Brown and Company, 2017, 944 p.) apžvelgia pokarinio Niujorko meno sceną ir revoliuciją joje sukėlusias modernistes. Cecilia Fajardo-Hill ir Andrea Giunta knygoje „Radikalios moterys: Lotynų Amerikos menas, 1960–1985“ („Radical Women: Latin American Art, 1960–1985“, Prestel, 2017, 376 p.) pateikia stulbinančią XX a. antros pusės Lotynų Amerikos menininkių kūrybos istoriją. Šiame kontekste akivaizdu, kad leidinys, skirtas menininkių kūrybai, yra neabejotinai savalaikis.

„Lewben Art Foundation“ albumas išaugo iš prieš metus pradėto projekto „Savas kambarys“, kuriuo siekiama įvairiuose leidiniuose populiarinti moterų dailę, pateikiant konkretaus kūrinio interpretaciją. Leidinio sudarytoja prisidėjo rašydama kūrinių analizes, taip po truputį susipažino su Fondo kolekcija. 2018 m. Krikštopaitytė kuravo iš šios kolekcijos menininkių kūrinių parengtą parodą „Spyruoklės laiku“ M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune.

Albume „Kiekgi galima laukti“ publikuojami 142 kūriniai, pristatomos visos fondo kolekcijoje esančios (47) Lietuvos ir užsienio menininkės, taip pat 42 jų kūrinius narpliojančios interpretacijos, parašytos dailės kritikių Krikštopaitytės, Francescos Ferrarini, Aistės Kisarauskaitės, Laimos Kreivytės, Agnės Narušytės, Birutės Pankūnaitės, Aistės Paulinos Virbickaitės, Kristinos Stančienės ir Rasos Andriušytės-Žukienės. Leidinyje yra ir publikuotų tekstų, bet dalis pristatomi pirmą kartą.

Kūrinių interpretacijos gana netolygios, bet tai, matyt, lemia ne tiek jų autorių, kiek pačių kūrinių įvairovė. Jadvygos Dobkevičiūtės-Paukštienės gėlių natiurmortas nesuteikia tiek pat medžiagos interpretacijai kiek Monikos Furmanos ar Jolantos Kyzikaitės figūrinės kompozicijos. Kita vertus, jei kūrinys nepatinka, nepadėtų net labai įžvalgi interpretacija.

Tačiau buvo ir tekstų, verčiančių nuoširdžiai džiaugtis kolegių talentu, o kartu ir kautis su pavydo tarakonais. Pirmiausia norėčiau paminėti Krikštopaitytės interpretaciją Andrea Joyce Heimer tapybos darbui „Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka“ (2016). Joje kritikė taikliai pastebėjo įtrūkį kanoniniame nuogų moterų vaizdavime: „Prarasi budrumą – virsi Europa (ta, kurią nusinešė jautis), susivoksi ir skuosi – būsi isterikė paranojikė.“ Ar neprimena #metoo? Kitas sukėlęs reakciją Monikos tekstas yra skirtas iš Irano kilusios Talos Madani darbui „3D išgręžimas“ (2014). Jame mergaitė aptaško gulintį berniuką ir tampa nebe auka, o agresore. Čia prisiminiau aną savaitę sūnaus ištartus žodžius: „Mama, o kodėl tu nenori būti vyru? Jie gi stipresni.“

Monikos Furmanos tapybos darbui „Teigiama“ (2010) Laimos Kreivytės parašyta interpretacija netikėtai (man pačiai) ištraukė iš pasąmonės giliausiai užslėptus (gėdingus?) moteriško kūniškumo išgyvenimus. Vieši dušai sporto klube, menstruacijų dėmės, suvaidinti orgazmai. Taigi, Laimos žodžiais, „svarbiausia – kad galima teigti savo būtį nesiteisinant, negražinant ir nesiekiant visada išlaikyti teigiamą balansą“. Ar aš dar galėsiu būti „teigiama“? O Kreivytės pateikta meistriška Patricijos Jurkšaitytės kūrinio „Leonardo da Vinci. Paskutinė vakarienė“ (2014) interpretacija man priminė, kad Dievas nėra (tik) baltaodis vyras. O jį pradanginus iš interjero, lieka erdvės kitos dieviškumo formos įsivaizdavimui ar teigimui.

Aistės Paulinos Virbickaitės pasakojimas apie Indrės Ercmonaitės kūrinį „O visa kita – tik galvos skausmas“ (2009) nubloškė į „svajonių sąrašo“ pasaulį. Nuo neegzistuojančių indėnų kanojoje prie visai apčiuopiamų taip ir nenuplauktų šią vasarą kilometrų. Ir tada nežinia kas paveiksle tikresnis – ar ryškiai oranžinės indėnų gelbėjimosi liemenės, ar ant irkluojančių turistų krintančios strėlės? Indrės Šerpytytės abstrakcijas „2 sekundės spalvos (D)“ (2015–2016) prakalbino Agnė Narušytė. Tai yra klasikinis pavyzdys, kai profesionalios kritikės įžvalgos privertė mane atversti puslapį atgal ir įdėmiau apžiūrėti kūrinį, kurį jau buvau aplenkusi ir sudėjusi į patogią dėžutę „Neįdomu“.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie leidinio koncepciją ir dizainą. Indrė ir Laura Klimaitės su Carmen Reina sukūrė išskirtinį grafinį dizainą, bet kartais jis atrodo painokas. Dažnai kūrinių iliustracijos atsiranda po juos interpretuojančių tekstų. Įsiterpiančius juodus lapus ne taip lengva suporuoti ir perskaityti jų tekstą.

Rodos, dabar jau galiu prisipažinti, kad nesu aktyvi feminizmo veikėja. Išaugau šeimoje, kur lygios galimybės buvo diegiamos nuo vaikystės, kur tėvų buvau skatinama žaisti šachmatais, o ne lankyti pramoginius šokius kaip bendraamžės (kas iš to, kad berniukų partnerių vis tiek nebuvo). Ir indus bei grindis plovėm su broliu traukdami burtus, o ne todėl, kad „tu gi esi mergaitė“. Taigi, kai man buvo pasiūlyta parašyti menininkių kūrybos katalogo recenziją – išsigandau. Išsigandau įklimpusi į tai, kas man atrodė savaime aišku, tačiau būčiau verčiama ginti. Be to, maniau, kad perskaityti 42 meno kūrinių interpretacijas bus „misija neįmanoma“. Arba kad jos bus parašytos išimtinai iš feministinio žiūros taško. Bet klydau. Perskaičiau visas iš karto kaip įtraukiančių ir meistriškai parašytų apsakymų knygą.

Man atrodo, kad šis leidinys pasiekė savo tikslą. Menininkių kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos pristatyti išsamiai ir profesionaliai. Įgyvendintas rengėjų žadėtas atidus dėmesys kiekvienam kūriniui, nemėginant jų apibendrinti nieko nesakančiu „Moterų meno“ skėčiu. Kita vertus, leidinys atveria ir spragas, bet ne jame pačiame, o fondo menininkių kūrinių kolekcijoje. Ją beveik išimtinai sudaro tapybos darbai, yra vos kelios skulptūros ir instaliacijos, ir beveik nėra fotografijos. Būtų įdomu sužinoti tokio pasirinkimo priežastis.

Taigi, kaip sakė Monika Krikštopaitytė Kauno parodos „Spyruoklės laiku“ atidarymo kalboje, „Moterims reikės žudyti kai ką savyje. Tai, kas verčia ne vietoje jausti kuklumą.“ Tegu šis leidinys būna tas nekuklus paradas. Kiekgi galima laukti.

„Lewben Art Foundation“, pristatydama knygą, vasario 14 d. 18.30 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaro parodą „Parado ištrauka“.

Knyga bus pristatoma ir Vilniaus knygų mugėje 22 d., penktadienį, 5.5 konf. salėje 19 val. Dalyvauja sudarytoja, Indrė Tubinienė, Milda Ivanauskienė, Jurgita Juospaitytė-Bitinienė.