Taip, kaip norisi

Birutė Zokaitytė savo kūryboje vertina tęstinumą ir cikliškumą. Prie vieno ar kito sumanymo grįžta, kartkartėmis jį papildydama naujais kūriniais ir naujais prasminiais sąskambiais, o kartais ir sau bei žiūrovams užduodamais klausimais ar užmenamomis mįslėmis. Jos kūriniai turi priešistores, istorijas, pasakojimus ir dažnai pasąmoningai dedamą galimo tęsinio daugtaškį.

Galerijoje „The Room“ pristatomas „Mėlynbarzdžio sindromas. Luna parkas“ – naujausias Birutės Zokaitytės kūrinys – atrodo kaip prasminis vienis, bet kartu jis sudėliotas, suręstas iš skirtingų vizualinių ir reikšminių sandų. Žiūrovą veikia klasikinė grafikos technika ir konceptualių projektų elementai, masinės kultūros ženklai, įvairūs atributai bei detalės.

Didelės apimties kūrinys vystėsi, plėtėsi, kito beveik penkerius metus vis pasipildydamas. „Mėlynbarzdžio sindromas“ – ne klasikinės Carlo Gustavo Jungo psichoanalizės metodu analizuojama pasaka „Mėlynbarzdis“, o kantri ir jautri autorės santykio su savimi, savo gyvenimiškuoju moters vaidmeniu analizė bei preparacija.

Pildydama darbų ciklą, šlifuodama bei retušuodama ašinių ciklo estampų klišę, autorė tarsi ir pati jausmiškai bei fiziškai vadavosi iš kokono, kuriame dažnai moterys įsikalina ar būna įkalinamos, kai visuomenė, šeima, sutuoktinis ar vaikai laukia iš jos tik trijų „K“ pareigų vykdymo programos: kinder, kuche, kirche“ (vaikai, virtuvė, bažnyčia). „Mergaitė turi būti gera, darbšti, paklusni, su baltu kaspinu etc.“ – menininkės estampuose šmėkščioja pasikartojantis motyvas, bet vis retėjantis ir blunkantis. O prisukamų lėlių-idealių mergaičių „armija“ marširuoja negailestingai traiškydama visas iliuzijas.

Bet iš to aukos sindromo kiekviena moteris gali išsivaduoti nebesutikdama su aukos vaidmeniu. Pamažu blunkančios mergaičių rikiuotės eilės liudija norą bei pastangas garsiai teigti savo, kaip pilnavertės ir laisvos asmenybės, jėgą, galią sukilti prieš visus pražūtingus, archajiškus bei archetipinius moteriai primetamus vaidmenis. Ji privalo išsivaduoti iš vidinio „mėlynbarzdžio“, atrakinti visas užgintas duris ir išmesti raktą į patį giliausią šulinį. Mergaitė-Mėlynbarzdis, mergaitė-nenuilstamai zujanti naminė musė, jos kasdienybės rutina, pripildyta alegorijų, imperatyvų bei prietarų, turi ištirpti, jos kančios įrankiai turi nugrimzti į miglą.

Birutė Zokaitytė šiais kūriniais preparuoja labai skausmingą temą, tarsi ant kušetės pas psichoterapeutą iškloja mums vaizdinių pavidalu visą terapijos, susivokimo bei keitimosi procesą. Taip, tema išties labai jautri, bet menininkė savo darbuose nestokoja ir žavios ironijos, net farso elementų, duodama mums ne tik „nušiurpti“, bet ir gana sarkastiškai nusikvatoti.

Kartais naudodama gotikinio pasakojimo elementus, siaubo filmų klišes, gausiai pridėdama autobiografinių artefaktų, Birutė Zokaitytė sukuria pilnavertį daugiamatį pasakojimą, atlieka daugiabriaunę analizę, ieškodama, kaip išsivaduoti, pagyti nuo kartais mūsų pačių susikuriamų tabu, „praplėšti“ varžantį kokoną, keistis ir eiti toliau jau nebe „maršo žingsniu“, o taip, kaip norisi pačiai.

Paroda veikia iki lapkričio 17 d.

Galerija „The Room“ (Polocko g. 17, Vilnius) dirba pirmadieniais–penktadieniais 11–19 val., šeštadieniais 11–15 val.