Vos tik pradėjusi skaityti R. Barthes‘o knygą CameraLucida, aptikau paaiškinimą, kad gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių. Čia autorius kalbėjo apie tam tikrus gyvenimo momentus, įvykius, kurie skirti tik tau, – kitiems jie nesuvokiami kaip kažkuo ypatingi ar išskirtiniai. Ir negali pasidalinti tave apėmusia nuostaba su kitais. Šie momentai ir yra tos mažytės vienatvės. Kartais jos būna skausmingos, kartais netgi suteikia palaimos, o būna ir vos vos pastebimos, bet visada prisiliečia ir tarsi praplėšia, atveria kažką naujo.
Erdvės. Kur laiko nėra. Yra ir kitokios erdvės, kur skaičiuoju valandas, dienas, savaites, metus – mūsų kasdienio gyvenimo aplinka – gatvė, darbas, namai. Kam? Gal todėl, kad sureikšminčiau, suteikčiau prasmę mane palietusiems įvykiams, nuojautoms, mintims ar jausmams, žmonėms.
Prisilietimai. Taip, bet kurioje erdvėje įvyksta prisilietimai. Ir kažkas atsitinka. Tarsi perdavimas. Kaip į vandenį nukritęs lašas sukelia raibulius. Erdvės ir laiko prisilietimai pabudina, išjudina, duoda impulsą naujai kelionei į save, į tą belaikę erdvę, kurioje susitinki su kitais. Kur pastovus kitimas, pastovus judesys ir žinojimas. Čia vienatvė neuždaro. Vienatvių prisilietimai atsitinka tam, kad patirtum, kad išbūtum, kad galėtum atsiverti, suvokti ir atiduoti.
Performansų programa:
Kovo 17 d. 17.30 val.
„Prisilietimai“
Kovo 24 d. 17 val.
„Kiek reikia...?“
Balandžio 2 d. 17 val.
„gyvenimas susideda iš tokių mažyčių vienatvių (2)“
Balandžio 10d. 17 val.
„Kita tyla“
