7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paroda skulptoriaus Eriko Daugulio kūrybai atminti

 1951–2012  „Mažoji plastika“

Rengėjų inf.
Nr. 2 (1016), 2013-01-11
Dailė Anonsai
Erikas Daugulis. Vienas iš penkių Šviesos slėpinių koplytstulpių
Erikas Daugulis. Vienas iš penkių Šviesos slėpinių koplytstulpių

Atidarymas sausio 25 d.  18 val. „Šv. Jono gatvės galerijoje“

Šv. Jono g. 11, LT-2001 Vilnius

2013-01-25  iki  2013-02-16

Tel.: +370 5 212 4154

El. p.: sv.jono.galerija@gmail.com

 

Darbo laikas:

II-V nuo 12 iki 19 val.

VI nuo 12 iki 16 val.

 

 

ERIKAS DAUGULIS


Erikas Daugulis gimė 1951 m. vasario 10 d. Šiauliuose. Šeima persikėlė į Vilnių ir būsimasis skulptorius įstojo bei 1970 m. gana sėkmingai baigė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, skulptūros specialybę. Jam dėstė žinomi kūrėjai E.Talmantas, A.Každailis, V. Vildžiūnas, A. Ambroziūnas. Vėliau, jis įstojo į Vilniaus Valstybinį Dailės institutą, Skulptūros katedrą ir baigė studijas 1976 m. Mokydamasis Vilniaus Dailės institute, lankė doc. Vl.Žūklio, prof. A. Aleksandravičiaus, prof. K. Bogdano, prof. J. Kedainio, prof. N. Petrulio paskaitas, buvo laikomas gabiu, kūrybingu ir nedisciplinuotu studentu. Jo diplominis darbas – bronzinė skulptūra „Žinia“ pastatyta Kaune, Laisvės alėjoje jau ir tuomet atkreipė dėmesį savo  žaviu grakštumu ir kompozicijos sprendimu. 

 

Baigęs institutą, Erikas Daugulis sukūrė šeimą ir apsigyveno Kaune. Čia, 1976 – 1979 m. jis dirbo kaip pedagogas Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikume. Vėliau, iki 1990 m., privačiai dėstė skulptūrą, piešimą, kompoziciją daugybei būsimųjų dailės technikumo, Dailės Akademijos studentų. Būdamas labai darbštus ir kūrybingas, dirbo, vykdydamas užsakymus, Kauno dailės darbų kombinate „Dailė“. Jis sukūrė daug proginių medalių etalonų, kurie buvo sėkmingai tiražuojami, sukūrė daug dekoratyvinių skulptūrų interjerui ir eksterjerui. Dirbo su marmuru, medžiu, variu, bronza. Nuo 1976 m. pradėjo dalyvauti tarptautinėse medalių parodose Maskvoje, Švedijoje, 1992 m. Londone pasaulinėje medalio parodoje „Michelangello“, 1994 m. Budapešte pasaulinėje medalio parodoje „Portretas“, „Paganini“. 

            

E. Daugulis dalyvavo visose medalių trienalėse Vilniuje, respublikinėse parodose Kaune ir Vilniuje. Jo medaliai  bei proginės skulptūros saugomi Lietuvos Dailės muziejuje, Klaipėdos Dailės galerijoje, Britų muziejuje, daugybė yra privačiose kolekcijose, R. Petrausko galerijoje Detroite /30 darbų/. Lietuvoje rengtuose medalių konkursuose „Maironis“, „K. Donelaitis“, „LTSR dailė“, „Sempo Chiune Sugichara“, „Sausio 13-oji“ skulptorius  buvo paskelbtas laureatu.

 

Taip pat skulptūrinių paminklų „A. Šapokai“, „1993 sausio 13-oji“, „P. Višinskiui“, kunigo Mackevičiaus paminklo, Kauno Žalgirio arenos „Žalgirio“ konkursuose buvo paskelbtas laureatu. Dalyvavo Italijoje Menų centro eksterjero skulptūros konkurse, Utenoje – kunigaikščio Utenio skulptūros konkurse, Panevėžyje – J. Miltinio skulptūros konkurse,  Karaliaučiuje laimėjo I vietą Herkaus Manto paminklo konkurse, buvo pakviestas dalyvauti ir dalyvavo Ukrainoje Kamenec-Podolske LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonims Karijotaičiams paminklo konkurse.

 

Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29 / J. Jablonskio g. 2) 2010 atidengta memorialinė lenta su bareljefu Jonui Jablonskiui, 2011 Kazlų Rūdoje  buvo atidengta atminimo įamžinimo lenta, kompozitoriui, pedagogui, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentui bei Kazlų Rūdos savivaldybės garbės piliečiui Rimvydui Žigaičiui,  2011 Šv. Florijono, Ugniagesių gelbėtojų dieną, ant Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pastato (Nemuno g. 2) atidengta memorialinė lenta su bareljefu skirta Lietuvos ugniagesybos organizatoriui, Kauno savivaldybės brandmajorui, Šaulių sąjungos Pilies būrio vadui Stasiui  Dumčiui,  kurių autorius Erikas Daugulis.

 

Apskritai skulptorius dailės darbų parodose pradėjo dalyvauti net nuo 1973 m., dar studijuodamas, visada dirbo labai produktyviai ir pasišventusiai aistringai. Savo kūrinius eksponavo visose respublikinėse, užsienio,  Baltijos šalių medalių federacijos parodose, kongresuose.  Jauno skulptoriaus darbai buvo reprodukuoti įvairiuose leidiniuose,  FIDEM kataloguose, tačiau Lietuvos dailininkų sąjungos nariu Erikas Daugulis tapo tiktai 2000 m. Jis buvo grynas, gilus, aistringas menininkas, kuriam svarbiausia gyvenime - kūrybinis pakilimas, kūrybinė įtampa, įkvėpimas, jis nesurekšmino pareigų,  titulų, kitų konjunktūrinių dalykų, brisdamas per nepasisekimus ir sėkmes, iškentėdavo konkurenciją, savo kūrinių gimimą ir gyvenimą. Jo skulptūros skyrėsi realistine grakščia plastika ir lyrika, jis sėkmingai pateikdavo netikėtas abstrakcijas ir stilizacijas, kai kurie sprendimai būdavo netikėtai monumentalūs ir stiprūs. Jo rankos pastoviai minkė molio ar plastilino gabalėlį, bėgdamos paskui mintis ir jausmus. Visose Daugulio skulptūrose ir kompozicijose gyvena pakylėtas, dvasingas gyvybingumas, reikšmingumas, nepaliekantis žiūrovų abejingais. Jis nemokėjo įtaigiai papasakoti apie savo kūrinius, pagaliau tam ir neskyrė perdaug dėmesio, laikydamas, kad kam reikia, tas supras. Visuomet varžėsi savo kūrybinių išgyvenimų demonstravimo. 

 

Erikas Daugulis yra sukūręs visą eilę serijinių skulptūrų, dovanojamų kaip prizai ar pagarbos ženklai Lietuvos valstybės svečiams ar pasižymėjusiems asmenims – populiariausia iš jų šv. Kristoforo statula. Daug dailininko kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jo kūrinius noriai įsiijo Lietuvos Dailės muziejus, Lietuvos Respublikos vyriausybė, Lietuvos Respublikos Prezidentūra, Prezidento Valdo Adamkaus šeima.

 

Dalis jo kūrinių buvo dovanojami užsienio šalių vyriausybėms ir diplomatams, Popiežiui Jonui Pauliui II (Šv. Mergelės Marijos skulptūra).  Pats skulptorius nežinojo tikslaus dovanojamųjų kūrinių skaičiaus.  Jis yra sakęs:  “reikėtų kada nors pasidomėti, kokių valstybių karaliai ir prezidentai  turi   mano darbus“.  Prezidentūra  E. Daugulio sukurtą skulptūrą yra padovanojusi ir Slovėnijos, Šveicarijos prezidentams bei garsiam pasaulio filantropui G.Sorosui, kitiems Lietuvos svečiams. Centriniai ir rajoniniai spaudos leidiniai  negailėdavo E. Dauguliui pagyrimų ir reklamos, jo kūrinių realizacijų aprašymų. 

  

1999 metais skulptorius dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos konkurse norintiems padirbėti Kinijos mieste Čan Čun kuriamame Pasaulio skulptūrų parke. Iš nemažo būrio pretendentų kinams labiausiai patiko Eriko Daugulio ir vilniečio Mariaus Grušo darbų fotografijos.  Per du menesius didžiojoje Azijos šalyje patirtus įspūdžius skulptorius galėjo pasakoti valandų valandas. Šį parką kūrė skulptoriai daugiau nei iš 50 pasaulio šalių. Nors E. Daugulis buvo pažadėjęs sukurti Kinijoje tiktai vieną skulptūrą, kinams jo darbai taip patiko, kad galų gale jis padarė net penkias skulptūras. Pakartotinai skulptorius buvo pakviestas į Kiniją ir 2001 m.. Šįkart jis kūrė skulptūras Švan Džung mieste Tautų Draugystės parkui. Kinai, susižavėję menininko darbštumu ir įvairiapusiškumu, netgi siūlė pasilikti Kinijoje visam laikui, viliodami palankiomis sąlygomis. Tačiau jis net nemąstė apie tokius gyvenimo pasikeitimus, jam užteko kuklaus jaukaus namelio Garliavoje.

  

Eriko Daugulio kūrybinis produktyvumas yra stebinantis – grįžęs iš Kinijos, vos po mėnesio, jis  spėjo sukurti Šilutės mecenato Hugo Šojaus skulptūrą, kuri 2001m. gruodyje jau buvo atidengta pagrindinėje miesto aikštėje. 
 
2008 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje švęsti Švč.M.Marijos Gimimo iškilmių rinkosi minios piligrimų ir tikinčiųjų.  Šv.Mišių pabaigoje arkivyskupas S.Tamkevičius pašventino penkis Šviesos slėpinių koplytstulpius, kaldintus iš akmens su bronzos bareljefais, kurių autorius skulptorius Erikas Daugulis, o šių koplytstulpių idėją buvo pasiūlęs Popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Lietuvoje.
 
2009 m. vyko skulptūros projektų  Veliuonoje konkursas. Buvo pateikti 9 projektai ir  didžiausią palankumą laimėjo Eriko Daugulio skulptūra „Deivė Velionė“, kuri ir buvo pastatyta 2010 m. Skulptūra simbolizavo stabmeldystės laikų deivę Velionę plaukiančią laiveliu ir plukdančią sielas į mirusiųjų pasaulį.
Erikui Dauguliui nesvetima buvo ir tapyba aliejumi. Tačiau šiame žanre jis tiktai pramogaudavo ir ilsėdavosi  tapydamas mitologines scenas senųjų renesanso ir olandų meistrų maniera. Mėgo detalų darbą plonu teptuku ir yra nutapęs gana nemažo formato įvairaus siužeto drobių „savo paties malonumui“, kurie stebina siužetine , spalvine bei erdvine kompozicija, jautriu detalizavimu, gerai suvoktu senoviniu manierizmu.
 
Skulptorius su užsidegimu dalyvaudavo beveik visuose respublikiniuose projektuose ir konkursuoe, kurdamas įvairia tematika monumentus, skulptūras. Paprastai, konkursuose pelnydavo II, III ir kartais I vietas, paskatinamasias premijas. Pirmasis jo darbų vertintojas ir patarėjas buvo žmona Neda, keramikė.Ir beveik visų kūrinių realizacijos pagalbininkė, architektūrinės dalies rengėja buvo jo  dukra Laura, architektė.
 Paskutinis skulptoriaus kūrinys – skulptūra, kurią jis kūrė ir įgyvendino jau sunkiai sirgdamas, yra „Skrendantis angelas“  Jurbarko miesto centre. Šios skulptūros atidengime autorius jau nebegalėjo pats dalyvauti. Tai lieknas švelnaus veido angelas, skriejantis devynių metrų aukštyje virš Jurbarko, o vėjas plaiksto jo ilgą rūbą. Šiandien jau atrodo lyg skulptoriaus siela plazda angelo rūbo klostėse kelionėje į amžinosios kūrybos šalį. 
 
  Jis vengė net  galvoti, parodyti savo negalavimus, nenorėdamas pasiduoti ligai, kūrė dar atkakliau, vengė  kalbos apie savo sveikatą. Tikėjosi užsimiršti dirbdamas. Žinoma, reikėjo elgtis kitaip. Mirė savo namuose 2012 m. sausio 27 d., tos pačios dienos rytą išrašytas iš ligoninės po kelias dienas trukusių tyrimų kaip „geros būklės“  ligonis. 
 

 

 

 

 

Erikas Daugulis. Vienas iš penkių Šviesos slėpinių koplytstulpių
Erikas Daugulis. Vienas iš penkių Šviesos slėpinių koplytstulpių
Erikas Daugulis. „Deivė Velionė“
Erikas Daugulis. „Deivė Velionė“
Erikas Daugulis. „Skrendantis angelas“
Erikas Daugulis. „Skrendantis angelas“