Bakalaurė Monika Račkauskaitė. „Laikas ir popierius“. Bakalauras Petras Navickas. Aplikacija „ISK” planšetiniam kompiuteriui. Vadovas lekt. Marius Bartkus
Kai mėlynas automobiliukas Maironio gatvėje, išvažiavęs į priešpriešinę juostą, trenkėsi į vyšninės spalvos automobilį, VDA Grafinio dizaino katedros absolventai buvo ką tik pradėję baigiamųjų darbų gynimosi procesą.
Gautas naujienlaiškis iš būsimos diplomuotos grafinio dizaino specialistės apie vykstančias bakalauro ir magistro baigiamųjų darbų parodas paskatino čia apsilankyti keletą kartų. Per gynimus akademinis procesas tikrai intensyvus: vieni meno kūrinius ruošia gynimui baltajame koridoriuje, kiti neša, veža juos į senamiestyje išsibarsčiusias VDA galerijas, dar kiti gina baigiamuosius projektus Gotikinėje salėje ar Nacionalinės dailės galerijos hole. Daug įvairaus meno kūrinių, daug minčių kyla juos analizuojant, lyginant tarpusavyje, stengiantis suvokti, kas yra svarbu būsimiems meno kūrėjams.
Garsiojo VDA „Titaniko“ pirmo ir antro aukšto salėse vyko tikras baigiamųjų darbų gynimo maratonas: tapyba, grafika, tekstilė – tarytum viskas aišku – žanras, naudojamos technikos, aukšto profesionalumo darbai su rimtomis koncepcijomis. O kelionė per VDA „Titaniko“ parodų sales, paskendusias prieblandoje, paskatino dar kartą garsiai pasvarstyti apie ribų tarp atskirų meno krypčių ir, ko gero, tarp meno ir mokslo nykimą. Iš tikro jos niekur neišnyko – tiesiog vietoje aštrios ribos tarp juodo ir balto liko kur kas platesnė pilkų spalvų skalė, kuri ir yra įdomiausia šiuo atžvilgiu: ar pilka vis dar pilka, jei ji glaudžiasi prie baltos? O kada pilka tampa juoda?
Gerąja prasme nustebino grafinio dizaino darbai – daug juodos ir baltos spalvos, dar daugiau pilkos tarp jų. Legendinis dizaineris iš Japonijos Kenva Hara knygoje „Designing Design“ (išleido „Lars Muller Verlag“, 2007), kalbėdamas apiejaponišką grynumo nuovoką dizaino komunikacijoje, yra sakęs, kad „balta nėra tiesiog spalva. Balta privalo tapti dizaino spalva.“ Ji talpi, joje telpa viskas ir kartu niekas.
Plėtojant šią baltos, pilkos ir juodos spalvos kaip trijų kodų – kūrybiškumo, konceptualumo ir technologinių inovacijų – triadą galima pamėginti panaudoti ir apžvelgiant grafinio dizaino bakalaurų baigiamuosius darbus. Juose konceptualumas susijungia ir su grafinio dizaino sprendimais, ir su naujausiomis technologijomis kuriant animaciją, web dizainą, interaktyviąsias medijas, vizualinį programavimą bei klasikinį grafinį dizainą. Beveik visuose darbuose pastebimos šios triados refleksijos. Konceptualūs sociokomunikaciniai projektai, orientuoti tiek į individą kaip bendruomenės dalį, tiek į asmenį atskirai, rodo netiesioginį utilitarumą, iškelia idėjos ir funkcionalumo diskursą. Trimačiai Margaritos Snytkovos plakatai su veidrodiniais paviršiais iškreipia realybę, paversdami stebėtoją tiriamuoju objektu analizuojant „individo anatomiją“. Dinaminiuose Jonės Aleksiūnaitės identitetuose vaizdas prikimba prie asmens-objekto ir multiplikuoja jo judėjimo trajektoriją. Petro Navicko, Juliaus Steponavičiaus aplikacijos planšetiniams kompiuteriams bei išmaniesiems telefonams peržengia klasikinio grafinio dizaino ribas ir taip įsitraukia į vizualiosios komunikacijos sritis šalia multimedijinių Ievos Ridzvanavičiūtės kūrinių. Racionalaus proto gebėjimas kurti sensorinius pojūčius (logika dažnai būna gana sausa ir nuspėjama) atsiskleidžia judančios grafikos projekcijose, praturtintos realybės Manto Ališausko projektuose.
Darbai drąsūs, kontrastingi, puikiai telpa išplėstinėje pilkoje skalėje tarp juodo bei balto ir atitinka dar vieną Kenvos Haros teiginį, kad „dizainas yra skirtumų suvaldymas“.
Lipant laiptais į antro aukšto „Titaniko“ salę sutikta Grafinio dizaino katedros vedėja profesorė Aušra Lisauskienė prie išsakytų minčių tik pridėjo, kad katedra orientuojasi į naujų patirčių ir reikšmių, slypinčių už regimybės ribų, kūrimą, skatina studentų ir dėstytojų inovatyvų mąstymą bei drąsą. O pamatyti pilkosios zonos ribas tarp meno ir mokslo pakvietė į dviejų magistrančių – Monikos Pečiulytės ir Kotrynos Šeibokaitės – darbų gynimą.
Smalsumas nugalėjo. Po kelių dienų „Titanike“ pristatomi darbai vėlgi pasiūlė netikėtumų. Monikos Pečiulytės eksperimentinis meno projektas tyrė garso bangų vizualizacijos galimybes. Instaliacinio garso projekto „J.S.U.N“ idėjos perteikimui pasirinktos priemonės anksčiau priklausė konkrečioms meno ar net mokslo sritims: garsas, judesys, skaičių sekos ir t.t. Idėjos įgyvendinimui pasitelktos skirtingos medijos: nuo kosminių stočių užfiksuotų planetų skleidžiamų elektromagnetinių bangų vertimo garsu, o vėliau dinaminiu vaizdu iki šviesą sugeriančių ir vėliau švytinčių infografikos plakatų. Toks planetų charakteristikų atskleidimas per emocinę ir meninę prizmę pateikiant mokslinius faktus plečia suvokėjo patirtis, o kartu įvaizdina ir įgarsina informaciją apie Saulės orbita skriejančias planetas: Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną.
Kotrynos Šeibokaitės eksperimentinis projektas „Planttekstas“ susideda iš knygos ir vaizdo projekcijos. Vizualinės semiotikos kontekste knygoje susipina du skirtingo tankio tekstai – enciklopedinis tekstas ir poezija. Pasirinktas pilnas botanikos terminijos tekstas išryškina medijų susipynimo, išsišakojimo, suaugimo procesus. Vaizdo projekcijoje vizualizuojami terminų ryšiai ir dėmesio koncentravimo taškai puslapių koordinatėse. Visa tai jungia teksto sodinimo į knygą koncepcija. Šie darbai kartu ir konceptualūs, ir funkcionalūs, jei mąstymą laikome funkcija.
Šiemet pamatyti grafinio dizaino darbai sufleruoja atsakymą – ribos tarp atskirų meno krypčių, tarp meno ir mokslo niekur neišnyko, gal tik įgavo kitą kontekstą.
P.S. Dėkoju mag. M. Pečiulytei ir K. Šeibokaitei, prof. A. Lisauskienei už konsultacijas rengiant straipsnį.
„7 meno dienos“ Nr.25 (993), 2012-06-22
|