Tarp Šiaurės Atėnų ir Honkongo

Pastarąjį dešimtmetį dažnai girdime apie Vilniaus urbanistinę plėtrą globalios ekonominės konkurencijos ir europinės kultūrinės integracijos sąlygomis. Vadinamuoju naujosios ekonomikos centru Vilniuje neatsitiktinai tapo dešinysis Neries krantas, reflektuojantis bendrą poindustrinių miestų raidos logiką. Paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje čia buvo numatyti (dabar jau iškilę) nauji daugiaaukščiai, savivaldybės pastatas, komerciniai ir biurų kompleksai, pramogų centras. Augant posovietinės šalies ekonomikai, šis rajonas tapo vieta, kurioje, anot Manuelio Castellso, „bendrovių valdžia ir aukšto lygio finansų firmos gali susirasti tiekėjų ir joms reikalingos kvalifikuotos, specializuotos darbo jėgos“. Savo ruožtu naujosios galios erdvių logika akivaizdžiai „išsprūsta iš sociopolitinės istoriškai specifiškų vietinių (nacionalinių) visuomenių kontrolės“. Šiuo atveju kai kurių politikų siekis šalia Baltojo tilto įkurti Ermitažo–Guggenheimo muziejų ir taip paversti rajoną išskirtine apsistojimo aikštele tarptautiniam ir vietiniam elitui bent jau hipotetiškai susieja Vilnių su analogiškomis įvairių pasaulio metropolių vietomis.

Naujas gamybos traktavimas kaip paslaugų (ypač pramoginių ir kultūros) kūrimas, informacinį miestą ir kūrybines industrijas populiarinanti retorika dažniau siejama su universaliomis neoliberalistinėmis vizijomis – šiandien kiekviena Europos sostinė siekia tapti žinių ekonomikos, kultūros ir inovacijų centru. Kultūros politika čia kone „natūraliai“ siejama su politinio ir ekonominio pobūdžio problemomis, kurias siekiama spręsti visapusiškai skatinant investicijas, vartojimą ir tarptautinį turizmą. Tokiame kontekste įdomu aptarti ir kai kuriuos naujojo tūkstantmečio Vilniaus įvaizdžius. Kalbant apie simbolinę geografiją, negalima pamiršti, kad aktyviai konstruojami įvaizdžiai neretai konfliktuoja tarpusavyje. Mat jie išreiškia ne vienintelę dominuojančią (planuotojų) kultūrą, bet skirtingus interesus turinčių visuomenės grupių siekius ir agonistinės politikos (anot Leonie Sandercock) realybę.

2001 m. lapkritį patvirtinti ilgalaikiai Vilniaus plėtros prioritetai ir sostinės vizija iki 2020-ųjų. Joje savivaldybė įsipareigojo siekti, kad „Vilnius, Lietuvos sostinė, būtų moderniausias Rytų ir Vidurio Europos miestas, tarptautinis verslo ir kultūros centras“. Tuo metu nubrėžti ir atitinkami raidos prioritetai – Vilniaus tarptautinio konkurencingumo didinimas, naujosios ekonomikos plėtra, pažangi visuomenė, susiekimo infrastruktūros plėtojimas. 2002 m. birželį patvirtinus 2002–2011 m. strateginį Lietuvos sostinės planą, dešiniajame Neries krante ši vizija netrukus įgavo realius kontūrus. O miesto meras Artūras Zuokas tuo pat metu aktyviai plėtė tarptautinius ryšius mėgindamas pritraukti į miestą investuotojus ir pagal visus viešųjų ryšių reikalavimus ne kartą siekė atskleisti užsienio partneriams „geriausiai išsaugotą verslo paslaptį Europoje“ (panašiai elgėsi ir kitos Rytų Europos šalys).

Modernybės samprata natūraliai turi ryšį su XXI a. Lietuvos geopolitinius iššūkius ženklinančiais europietiškumo diskursais. 2002 m. rugpjūtį į būsimos Savivaldybės pastato pamatus ceremoningai betonuojant simbolinę kapsulę, tuometinis vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius teigė, kad „šiandien klojami pamatai galutinai įtvirtins europietiško lygmens savivaldą“. Europietiškąją savimonę turėjo paskatinti 2004 m. gegužės 1 d. stojimo į Europos Sąjungą iškilmės, kurias miestiečiai šventė naujoje Europos aikštėje (pirminiame planavimo etape, beje, kalbėta tiesiog apie būsimą Savivaldybės aikštę). Svarbia vertikale Europos aikštėje neatsitiktinai tapo Europos verslo centras, bet nepamirštas ir kultūrinis miesto gyvenimas. 2004 m. vasarį naujasis Vilniaus savivaldybės pastatas tapo savaitę veikusia didžiausia meno galerija mieste, kurioje rodytos 25 Lietuvos miestų galerijų ekspozicijos; ilgainiui šią vietą ėmė ženklinti ir kitos meninės ir visuomeninės akcijos („Sirenų“ teatro festivalio atidarymas ir pan.).

Europinė savivoka Vilniuje, be abejo, nėra skatinama vien „iš viršaus“ (kaip šiandien gali pasirodyti, pvz., žvelgiant į projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programą). Dar nepriklausomybės priešaušryje simbolinis „grįžimas į Europą“ viešojoje erdvėje suformavo Šiaurės Atėnų – savotiškos šiuolaikinės Europos pradžios – vaizdinį1 . Dažnai akcentuota Lietuvos sostinės „kultūrinė“ prigimtis. Pavyzdžiui, 2002 m. poetas Marcelijus Martinaitis, nors ir skųsdamasis dėl pernelyg lėtos kultūrinio gyvenimo plėtros, teigė, kad „Vilnius yra kultūros miestas. Tai jau yra ir ateityje turėtų būti traukos į Vilnių ašis.“ Vis dėlto naujoje informacinio miesto logikoje, kurioje plėtros spartinimas tampa ekonominius (bet nebūtinai kultūros) tikslus padedančia įgyvendinti priemone, vietinio identiteto išsaugojimo pastangos yra dviprasmiškos. „Glokalus“ elitas paprastai nelinkęs tapatintis su istorine praeities topografija. Taigi ir lietuviškoji ateities sostinė ne kartą pristatinėta kaip dviejų didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus ir Kauno – dvimiesčio projektas „Dviejų jėga“. Mat dvimiestis įsivaizduotas kaip investuotojams patrauklesnė vieta, turinti daugiau pajėgumų platesnio regiono konkurencijoje.

Įgyvendinant (retorines) naujojo tūkstantmečio „regiono lyderio“ ambicijas, ankstesnis „Šiaurės Atėnų“ įvaizdis prarado politinę reikšmę. Į globalaus pasaulio tinklus besiintegruojantis Vilnius staiga buvo suvoktas kaip miestas, per mažas būti pačiu savimi. Štai pastaruoju metu ne kartą skambėjo A. Zuoko išsakyta mintis, kad Lietuvos sostinė galėtų tapti naujuoju Bilbao, Niujorku ar bent jau pastarojo metropolio SoHo rajono analogija (ką lėmė buvusio mero draugystė su Jonu Meku, Fluxus palikimo populiarinimas, Guggenheimo projektas). Kur kas nuosaikesnę dabartinio mero Juozo Imbraso poziciją iliustravo kito pobūdžio literatūrinės sąsajos, padedančios atsiriboti nuo pirmtako (ir politinio oponento) suformuluotos vizijos. J. Imbrasas Lietuvos sostinę hipotetiškai lygino ne su pasaulio didmiesčiais, bet apeliuodamas į „sveiko proto“ galimybes. Anot jo, „Vilnių noriu kurti tokį kaip Slovėnijos sostinė Liubliana. Ši valstybė įsivedė eurą, nes rūpinosi visų piliečių gerove, o ne pūtė burbulus ar kūrė kompiuterinius dangoraižius.“

Manipuliacijos simboline geografija, žinoma, dar nereiškia naujų darnios plėtros principų. Mat oficialieji miesto ateities vaizdiniai kurti ir tebekuriami atsižvelgiant į nekilnojamojo turto bendrovių ir aktyvaus vartojimo centrų (kur kas labiau nei į kitų visuomenės grupių) interesus. Kai 2007 m. naujos kadencijos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai sugalvojo revizuoti jau patvirtintą Vilniaus miesto bendrąjį planą, siekdami Vilniuje plėsti aukštuminių pastatų statybą ir padidinti jiems numatomų vietų skaičių, toks sumanymas sukėlė ir paveldosaugininkų (taip pat ir Kultūros ministerijos) nuogąstavimus, ir naujus negatyvius Lietuvos sostinės palyginimus su neeuropietiškais miestais. Kaip tuo metu replikavo Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Ina Marčiulionytė, Vilnius netrukus gali virsti Honkongu.

Iš viršaus skatinamos futuristinės vizijos ir su verslo plėtra susiję vizualaus „europietiškumo“ įvaizdžiai neretai kontrastuoja su vietinių gyventojų įspūdžiais. Nors Lietuvoje kol kas nematyti kritinių akademinių studijų naujosios instrumentinės kultūros politikos atžvilgiu, publicistikoje itin dažnai pastebima, kad neapčiuopiamos (ir vis dar neišsipildžiusios) ateities orientyrai retai kada sutampa su skandalų, korupcijos šešėlių, neprognozuojamų nekilnojamojo turto rinkos įnorių nuspalvintais „čia ir dabar“ procesais2 .

2007 m. balandį tas pats M. Martinaitis Vilnių traktavo jau kaip autentiškumą praradusį, nekilnojamojo turto vystytojų staigiai „nusavintą“, agresyvų miestą: „Vilnius akivaizdžiai praranda kultūros ir meno miesto vaizdinį, nors ir pretenduoja į 2009 m. pasaulio kultūros sostinės vardą.“ Vietinės kultūros „trėmimas į pašalius“, anot poeto, susijęs su naująja galia, kurią M. Martinaitis apibūdino pasitelkęs urbanistinės distopijos įvaizdžius ir drastiškai piešdamas naujosios savivaldybės portretą: „Laisvai paleistas daugintis, plėstis į aukštį ir plotį, kyla toks nenusakomas monstras, ryjantis didžiausius mokesčių mokėtojų pinigus, intelektualiai sekinantis provinciją. Čia visai Lietuvai nustatomos kainos, skirstomi pinigai ir nuvertinamas daugybės žmonių triūsas, iš čia su elitine kultūra plinta „postmodernus“ kultūrinis snobizmas ir politinis avantiūrizmas, korupciniai ryšiai. <…> Dėl mero kėdės kaunamasi aršiau nei dėl prezidento vietos <...>, „centras“ daugiau ima, negu atiduoda, todėl sostinę valdyti pelningiau nei kokią „Mažeikių naftą“.

Iš urbanistinės pusės nepasitenkinimą Vilniaus siluetu reiškė ir miesto architektai – pavyzdžiui, 2007 m. rudenį Algimantas Nasvytis pasisakė prieš dangoraižių statybą ir kritikavo „nublizgintą“, senąją dvasią visiškai praradusį senąjį miestą, iš kurio šiandien „liko tik tuščias praeities maketas“. Pavienių menininkų ir neatsitiktinai pastaraisiais metais kilusių pilietinių judėjimų pasipriešinimo agresyviai miesto plėtrai negalima sieti vien su konservatorių neprisitaikymu prie naujovių.

Susirūpinimą dėl dabartinės Vilniaus plėtros ir viešųjų erdvių naikinimo garsiai reiškia ir pastaruoju metu daug keliaujantys, aktyviai tarptautiniame meno gyvenime dalyvaujantys šiuolaikiniai menininkai. Gediminas Urbonas ne kartą kvestionavo naująją modernybės sampratą ir „neišvengiamos transformacijos“ žodyną iš ideologinių pozicijų. Anot jo, „prisiminus komjaunuoliškų statybų apetitus, visai nekeista (tačiau pasibaisėtina!), kaip agresyviai bandoma teisinti daugiaaukščių ir daugiabučių statybas Vilniaus senamiestyje ir kitose saugomose teritorijose. <...> Nė viename Europos mieste ar Europos kultūros paveldo mieste nepamatysime tokių „ekshibicionistų“. <...> Tokia kaip Vilniuje viešai valdžios pareigūnų toleruojama ir net skatinama beribybė, kaip miesto centre stovintys „supermarketai“ ir dangoraižiai, rodo elementarų neraštingumą ir gūdų provincialumą.“ Su kova dėl „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo susijęs menininkas šiuo požiūriu – ne vienintelis. 2007 m. dar aštriau apie „iškastruotą“ ir „išdezinfekuotą“ Vilniaus senamiestį kalbėjo šiuo metu Paryžiuje daug laiko praleidžianti lietuvių menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai.

Žinoma, praktiškai visuose postindustriniuose miestuose eliminuojamos vienos ir sustiprinamos kitos istorinės asociacijos (pvz., Didžiojoje Britanijoje buvo siekiama radikaliai pakeisti „šiaurietiškos industrijos erdves“, Lietuvoje stojama į kovą su „sovietmečio palikimu“ ir pan.). Vis dėlto šiandienos pasaulyje pripažįstami ir dažni urbanistinės regeneracijos prieštaravimai. Planuotojų inspiruotas „atgimimas“ paprastai nebūna patogus absoliučiai visiems (pirmiausia kenčia ekonominės naudos požiūriu mažiau „reikšmingi“ gyventojai). Tą jau parodė įvairūs gentrifikacijos procesai įvairiose šalyse. Viešųjų erdvių komercializacija, staigiai kintančios ankstesnių susibūrimų vietų funkcijos (pvz., bohemos pamėgtų kavinių) netiesiogiai siejamos su naujais vartojimo ir tarptautinio turizmo poreikiais, ypač steigiantis naujiems aukštos klasės viešbučių tinklams ir t.t. Tačiau juk naujosios ekonomikos poreikiai toli gražu ne visais atvejais tapatūs vietinių gyventojų patogumui, kaip dažnai mėgstama teigti.

Čia reikia pasakyti, kad vietinio identiteto požiūriu bendra Europos politika nesiūlo jokių konkrečių sprendimų. Šiandienos ekonomikoje, praaugančioje ligtolinius nacionalinių valstybių modernizacijos uždavinius, turizmas tampa viena didžiausių industrijų. Savo ruožtu senoji Europa šiandien visomis išgalėmis mėgina neatsilikti pasaulinėje konkurencinėje kovoje. Kaip rodo Europos Sąjungos Tarybos ir UNESCO rengti tarptautinės kultūros politikos dokumentai, skirti kultūros įvairovės procesams skatinti, šiandien ES požiūris į tarptautinį turizmą dažnai yra labiau pritariantis globaliojo neoliberalizmo tendencijoms, nei joms besipriešinantis.

Vis dėlto užsienio ekspertų ir brangių konsultacinių agentūrų (dažniausiai iš Didžiosios Britanijos) populiarinami urbanistinės plėtros, pavyzdžiui, „urbanistinio renesanso“, modeliai neretai kelia abejones dėl kompleksiškai šiuos procesus vertinančių studijų stokos. Iš sovietinės sistemos neseniai išsivadavusioje Lietuvoje, kurioje šiandien akivaizdi statybų bumo paskatinta išorinė miestų kaita, trūksta netgi istorinės perspektyvos, leidžiančios visapusiškiau vertinti ir ilgalaikius, ir trumapalaikius naujojo ekonominio-kultūrinio planavimo efektus. Tačiau jau dabar galime kalbėti apie miesto istorinių zonų niokojimą ir paveldo naikinimą, į akis krintantį ne vienam stebėtojui.

Viešųjų ryšių srityje įsitvirtinanti miestų rinkodara, t.y. pastangos kuo geriau „parduoti“ miestą užsienio turistams, o svarbiausia – investuotojams, lemia įtaigaus urbanistinio brando paieškas. Gali nesunkiai susidaryti įspūdis, kad iš pažiūros ambicingomis statistinėmis ir kitokiomis ateities projekcijomis paremtos vizijos siūlo vientisą naujos miesto kultūros ir gyvensenos procesą, kuriame būtinai ras vietą ir egzotiški „įvairovės“ ingredientai. Aišku, daugiakultūrinėse visuomenėse konfliktai dėl vertybių ir gyvenimo būdų įvairovės vargu ar išvengiami; konsensusas dėl „tinkamo“ ir „patogaus gyventi“ miesto tegali būti laikinas. Naujojo Vilniaus įvaizdžiai rodo, kad skirtingų kultūros sampratų požiūriu tiesmukas optimistinių politinio pobūdžio projekcijų įgyvendinimas kuria toli gražu ne vien optimistinius šalutinius efektus.