Dailė

Įslaptinti tekstai

Nauji dailėtyros straipsnių rinkiniai

Monika Krikštopaitytė

iliustracija

Tik specialistai žino, kad vis dar egzistuoja žurnalas „Menotyra“. Jei nesusiduria su juo profesiniais keliais, žino, kad leidinio reikia ieškoti knygynų apatinėse lentynose. Savotiškai žavu leistis į detektyvą ir atrasti žurnalą lyg kokį triufelį tolimiausiuose užkaboriuose. Jei dirbčiau knygyne, vargu ar pati dėčiau matomiausioje vietoje tokį neišvaizdų leidinį. Štai dar vasarą išėjusios „Menotyros“ viršelis savo dizainu ir spalva primena krašto apsaugos brošiūrų estetiką. Gal ir teisingas pasirinkimas, juk menotyrininkai turi šį tą bendra su kariais savanoriais – tokiam darbui reikia pasiaukojimo ir meilės Tėvynei, atsidavimo, idealizmo... Kita vertus, Lietuvos kariuomenė ėmėsi savireklamos – mieste atsirado stendų, reklamuojančių galimybę tarnauti šaliai, o rimtesni tekstai vis dar slepiami pigaus dizaino ir apatinių lentynų barikadose.

Nepaisant šalutinių kliūčių, smagu pranešti, kad tekstų rinkinys vertas dėmesio. Tiesą pasakius, studijuojantiems menus (ypač rašantiems diplominius) ir besidomintiems kultūra asmenims „Menotyra“ yra tikros „aukso kasyklos“, nes čia pristatomi sutrumpinti iki esminių tezių ir įdomesnių įžvalgų kursiniai darbai, publikuojami jau gerai žinomų specialistų konferencijų metu skaityti pranešimai. 2008 metų „Menotyros“ 2-ame numeryje surinkti pranešimai, kurie buvo skirti praėjusių metų dailėtyros konferencijai „Eksperimentai XX amžiaus dailėje“, atidariusiai garsiai nuskambėjusią parodą „Eksperimentas“.

Šioje „Menotyroje“ Viktoras Liutkus gilinosi į Vytauto Kairiūkščio suprematistinę kūrybą ir fotomontažus. Surinkta gausi medžiaga prašyte prašėsi surasti jai vietos kontekste, ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame. Pasirodo, eksperimentai atrodę tokie ryškūs tik čia, vertinant plačiau buvo gana kuklūs. Helmutas Šabasevičius atrado labai siaurą, bet įdomią ir argumentuotą aptariamam laikotarpiui temą: „Dailininkų eksperimentai baleto teatre“. Nuoseklus tyrimas kupinas įdomybių ir prisideda prie leidinio „detektyvinio“ pobūdžio. Erika Grigoravičienė savo tekste „Klasikiniai eksperimentai vėlyvojo sovietmečio Lietuvos tapyboje“ išplėtojo mintis žodžiais, kurias formulavo parodos skyriuose „Ribos“ bei „Citatos“. Čia atskiro dėmesio vertos įžvalgos apie paveikslo savirefleksiją, kurią įgalina paveiksluose vaizduojami langai, veidrodžiai, paveikslai ar žinomų kūrinių citatos. Ne tiek organiškai straipsnių rinkinyje dera Algimanto Švėgždos kūryba, analizuojama Astos Jackutės remiantis jo dienoraščiais. Tyrimo objektas susijęs su kitomis temomis tik laikotarpiu. Kita vertus, smagu, kad atidžios tapytojo kūrybos studijos nenusėdo stalčiuose ar Vilniaus dailės akademijos spintose. Labiau formaliai su anksčiau minėtų tekstų tema turi ryšį ir Renatos Dubinskaitės tekstas „Dokumentinio kino kalbos eksperimentai Lietuvos videomene“, parengtas remiantis autorės diplominiu darbu. Nors ir kalbama apie kiek vėlesnį laikotarpį ir tuo metu naują meno rūšį (todėl neišvengiamai susijusią su eksperimentiškumu), tekstas tikrai vertas publikavimo ir neabejotinai pravers tolesniems šiuolaikinio meno tyrimams. Į šias dienas mus atkelia Renatos Šukaitytės darbas „Medijų menas kaip mokslinė-eksperimentinė erdvė“, irgi parengtas pagal diplominio darbo medžiagą. Autorė gana tiksliai suformuluoja problemos kontekstą – šiuo metu būdingą tendenciją naujausias technologijas, mokslui priskiriamus klausimus ir metodus integruoti į meninius projektus, bet keistokai nuskamba ryškiausių formaliosios krypties atstovų Lietuvoje pasirinkimas. R. Šukaitytės teigimu, tai Mindaugas Gapševičius ir jauniausios menininkų kartos atstovas Vaclovas Nevčesauskas. Sutikčiau, kad menininko-inžinieriaus tipo kūrėjų Lietuvoje nėra daug, bet kad tai juos darytų ryškiausius – stipriai abejočiau.

iliustracija

„Menotyros“ straipsnių rinkinį užbaigia dvi knygų recenzijos, skirtos solidžiausiems ir aktualiausiems pirmo šių metų pusmečio leidiniams. Rasa Andriušytė pristato naują Laimos Laučkaitės knygą apie M. Veriovkiną, o Ieva Pleikienė aptaria Giedrės Jankevičiūtės „Lietuvos grafiką. 1918–1940“.

Antras naujas aptarimo vertas dailėtyros straipsnių rinkinys (išleistas Kultūros, filosofijos ir meno instituto) – „Ars memoriae: atmintis – dailės funkcija ir tema (XVIII–XXI a.)“. Tai daug išvaizdesnis ir savo temomis platesnę auditoriją galintis patraukti leidinys apie atminties formas, įprasminimą ir įamžinimą. Nors aštuonių autorių atminties temos rakursai gana skirtingi ir saviti, knyga labai vientisa, net, sakyčiau, itin subtiliai sudarytos tvarkos. Tai, apie ką užsimenama viename tekste, pratęsia ar giliau atveria tolesnis. Tai byloja ne tik apie leidinio sudarytojų ypač jautrią „teksto klausą“, bet ir nurodo Lietuvos dailėtyros lauko tarpusavio sąsajų artimumą. Galima pajusti, kad siaurame specialistų rate vyksta idėjų apykaita, nors ir kiekvienas atskirai turi savitą tyrimo lauką. Šiuo aspektu „Ars memoriae“ yra unikalus.

Nors analizuojamas atminties veikimas, t.y. ypač glaudžiai su laiku susijęs fenomenas, šiek tiek verčia sutrikti skirtinguose tekstuose (rašytų skirtingomis progomis ir aplinkybėmis) minimas dabarties laikas. Tarkime, „Menotyros“ žurnale po kiekvienu tekstu nurodoma tiksli data, kada šis gautas ir parengtas spaudai. Kaip tik todėl lengva nepasiklysti laike. Tokia pat praktika būtų buvusi ypač naudinga ir atminčiai skirtame leidinyje. Žinoma, galima manyti, kad visi tekstai datuojami 2008-aisiais, bet liko jausmas, kad yra ne visai taip.

„Ars memoriae“ rasite Linos Balaišytės, Auksės Kaladžinskaitės, Dalios Tarandaitės, Jolitos Mulevičiūtės, Laimos Laučkaitės, Jolantos Bernotaitytės, Lijanos Šatavičiūtės ir Erikos Grigoravičienės straipsnius, kurie kiekvienas apverčia žinotas ir nežinotas „tiesas“ apie Lietuvos meno gyvenimą Lietuvoje įvairiais laikotarpiais.