Vilniaus teatro „Lėlė“ jubiliejui

1958 m. spalio 27 d. Balio Lukošiaus spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ savo gyvavimą pradėjęs Vilniaus lėlių teatras (1971 metais pervadintas Vilniaus teatru „Lėlė“) švenčia penkiasdešimtmetį. Ta proga iki spalio 27 d. teatre vyksta jubiliejinis „Vieno teatro festivalis“, kurio metu bus suvaidinti visi dvidešimt keturi dabar teatro repertuare esantys spektakliai, ir teminiai vakarai, skirti šiame teatre dirbusiems kūrėjams.

Šiandien Kultūros ministerijos konferencijų salėje vyksta teatro „Lėlė“ bei Kultūros, filosofijos ir meno instituto Teatrologijos skyriaus mokslininkų inicijuota tarptautinė mokslinė konferencija „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai“. Joje tikimasi apžvelgti Vilniaus lėlininkų veiklą nuo seniausių laikų iki šiandienos, išskiriant svarbiausius teatro raidos etapus ir kūrybinius ieškojimus.

Profesionali lėlininkų veikla Vilniuje suaktyvėjo XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai miestas gyveno lenkiškosios kultūros įtakoje. Iš šio laikotarpio žinomi trys čia veikę lėlių teatrai: žydų teatras „Maidim“, lenkų kalba vaidinę „Wileński teatr lątek“ ir „Bajka“. Kai Vilnius 1939 m. vėl tapo Lietuvos sostine, teatras „Bajka“ vaidino ir lietuvių kalba, o Antrojo pasaulinio karo metais jo režisierė ir animatorė Jadwiga Badowska padėjo įsitvirtinti lietuviškam Mykolės Krinickaitės lėlių teatrui.

Po Antrojo pasaulinio karo Vilniaus lėlininkai patyrė Rusijos centrinio lėlių teatro realistinės estetikos įtaką. Septintajame dešimtmetyje Lietuvą pasiekusios Rytų Europos (Čekoslovakijos, Lenkijos ir kt.) lėlių teatrų naujovės paveikė lietuvių lėlininkų kūrybą. Originalūs lietuviško lėlių teatro ieškojimai suaktyvėjo 8-ajame dešimtmetyje, kai „Lėlės“ teatrui vadovavo dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. Jo atradimai buvo reikšmingi viso Lietuvos teatro raidai, o lėlių teatras V. Mazūro dėka tapo visaverte lietuvių kultūros dalimi.

Paskutiniais XX a. dešimtmečiais Vilniuje skleidėsi skirtingos lėlių teatrų formos: kalendorinių miesto švenčių kaukės, studentiškos ir politiškos dvasios „Šėpos teatras“, aplinkos teatras „Miraklis“ ir kt. Jos lyg veidrodyje atspindėjo XX a. pirmos pusės Vilniaus lėlininkų tradicijas, menančias dar senesnius meninio sostinės gyvenimo šimtmečius. Pirmas žinomas Vilniaus lėlininko paminėjimas siekia XV a. – tai Varšuvos teismų protokoluose aprašytas „Waszko z Wilna“. Nuo jo ir pradedami konferencijos „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai“ pranešimai.

Pranešimus skaito mokslininkai ir praktikai iš Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos: Marekas Waszkielis, Dovydas Judelevičius, Małgorzata Abramowicz, Jagoda Hernik Spalińska, Rimas Driežis, Krzysztofas Niesiołowskis, Henrykas Jurkowskis, Audronė Girdzijauskaitė, Irina Uvarova, Gražina Mareckaitė ir Helmutas Šabasevičius.

Galerija „Meno niša“ (Basanavičiaus g. 1/13) specialiai ta proga rengia dailininkės Irmos Balakauskaitės parodą „Mechaninis teatras“. Parodoje bus ne tik I. Balakauskaitės mechaninio teatro kinetinės miniatiūros, bet ir senesnius laikus menantys eksponatai. Teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomos XIX a. afišos primins mechaninio teatro pasirodymus Vilniuje, o liaudiškojo mechaninio teatro pavyzdžiu taps Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas iš XX a. – liaudies meistro sukurtas kinetinis „Malūnas“.