Kuo dar galima nustebinti

Donatas Jankauskas. „Sopranas". 2008 m.

Kadangi Kultūros ministerija su VEKS’u elgiasi panašiai kaip Rusija su Europa (trikdo energetinius srautus, lygioje vietoje ieško priekabių ir kitaip, regis, bando atrasti (ar sukurti) organizacijos neįgalumų) pirmiausia galima nustebti, kad renginys išvis įvyko ir net gana sklandžiai. Tiesa, Roberto Gritėno tikro dydžio Puntuko replika, turėjusi atsirasti Vilniuje kažkur prie upės, virto tik didelėmis fotografijomis. Gaila. Kiti 32 į programą įtraukti projektai, tikiuosi, įvyko kaip suplanuoti. Per tris dienas juk visko pamatyti neįmanoma, jei nesi Buda. Gal ir nebūtina, nes skirtingi projektai buvo skirti vis kitai publikai: kas vaikams, kas muzikos, teatro mėgėjams. Mane labiausiai domino dailės įvykiai. Apsiribojau tais, kurie buvo miesto centre, nors dar esu sau pasižadėjusi apžiūrėti Mindaugo Navako skulptūras Savičiūnų gyvenvietėje, nes iki šiol šis menininkas nėkart nenuvylė.

Net to penktadalio programos, ką sugebėjau pamatyti, visiškai pakako, kad galėčiau pasakyti, jog mieste šis tas vyksta. Kaip suprantu, renginio esmė yra atgaivinti miestą viešose erdvėse įkurdinant meną ar bent netikėtumą, nes į muziejus ir galerijas miestiečiai (tie, kurie neprivalo) neina. Sumanyta tiesiog po nosimi pakišti įgyvendintų minčių. Norima įteigti, kad ir kultūra gali būti įdomi, ne tik krepšinis. Antra vertus, nesinori ir Valinsko tipo (pop/porno/pigu) pramogų. Be to, būtų gerai ir šis tas suprantama. O galiausiai, kad ir ką pasiūlytų VEKS’o komanda (nepamirštant ir to fakto, kad nei menininkų jie neugdo, nei projektų negamina, o tik jiems tarpininkauja), vis tiek bus nušvilpta. Vieniems pritrūks „švilpukų“, kitiems akademinio arba šiaip gero meno. Situacija kaip pasakoje: vienu keliu eisi, galvos neteksi, kitu – žirgas kojas užvers... O gal į viską žvelgiama pernelyg rimtai? Juk ne žemės ūkio ar švietimo reforma! Žiūrint, kas laimi... Bent jau senamiestyje vyravo profesionalių menininkų projektai, o ne „švilpukai“. Taip atsiduriu karavane, o ne lojančiųjų pusėje.

Pasižiūrėjus Donato Jankausko (Duonio) trijų metrų „Soprano“ skulptūrą, ramiai galima konstatuoti, kad šiuolaikinis menas gali būti suprantamas bet kam, kas turi televizorių. Tokio dydžio būdavo tik vadų skulptūros, pvz., Lenino. Dabar pastatyti masyvų stabą be ironijos būtų tolygu moralinei savižudybei (atrodo, to nesupranta tik kai kurie Lukiškių aikštės laisvės skulptūros kūrėjai ir rinkėjai). Serialo „Sopranai“ veikėjų mentalitetui lėkštas garbės troškimas tinka lygiai kaip ir mirtis. Tonis Sopranas yra lyg „naujojo ruso“ prototipas, todėl toks „iškilimas“ natūraliai dera su jo charakteriu. Esu girdėjusi, kad mafiozų ir antkapiai būna su fantazija – iš marmuro iškalami būtiniausi kietų vyrukų atributai: džipai, nešiojamieji kompiuteriai, mobilieji telefonai, ginklai. Jie kalba sava kalba. Taip ir Jankausko Sopranas yra toks, koks yra: su apatinėmis kelnaitėmis, grandine, chalatu. Jo charizma – nieko nepaisymas. Tonis yra mūsų laikų herojus. Jį pažįstame geriau nei kolegą prie gretimo stalo. Paraleles lengva suvesti. Pirma nusijuokiama, tik paskui dėl visa ko paklausiama, ką čia reiškia. Argi ne tuo aiški mintis skiriasi nuo painios?

„Meno kioskas" Aurora Reinhard

Tas pat atsitiko ir su Sigitos Maslauskaitės instaliacija „Mano princui“ Visų Šventųjų vienuolyno šone . Pro langą nuleista raudona kasa pirmiausia „suskamba“ kaip pasakų apie bokšte įkalintas princeses bei pasakojimų apie nepaklusnias dukras, uždarytas vienuolynuose, asociacija, tik paskui gilinamasi, kad tai iš tiesų yra buvusio moterų vienuolyno pastatas. Raudonų plaukų mitologija paantrina, kad pabėgimas (arba kvietimas užsukti) susijęs su aistra.

Kęstučio Grigaliūno „Meno apropriacijų stalas“ pagaliau rado tinkamą vietą. Esu porą kartų mačiusi šmaikščiuosius menininko štampukus galerijos aplinkoje, tačiau jie tarsi buvo patekę į izoliuojantį stiklainį. Tokiam kūriniui reikia minios, nes šis yra demokratiškos pakraipos ir fliuksiško charakterio. Kitaip tariant, skirtas ne visko mačiusiems ir nuobodžiaujantiems snobams, o nuotykio ir kūrybinio veiksmo ieškantiems žmonėms. Antspaudai patys įvairiausi – nuo drabužių etikečių replikų iki meno ikonų perfrazavimo. Juos galima atspausti ant savo daiktų. Kitaip tariant, truputį apsikrėsti menu arba žaidimu.

Šalia esančioje Latako gatvėje Laisvydė Šalčiūtė nusprendė į savą žaidimą įtraukti keliolika moterų. Aklinus langus uždengė portretais su pozuojančiųjų pasirinktais poetiniais pranešimais bei kūrybinio dienoraščio nuotrupomis. Užrašų braižas, panašus į grafitį, derėjo prie trupančių pastato sienų nubrozdinimų ir dėmių.

Gatvė atsigavo, nors paprastą dieną daug kas nė nežino, kur tokia yra. Atsiminimai apie seniau čia buvusią sausainių kepyklą buvo gaivinama kvapais – galerijoje „Kairė–dešinė“ buvo kepama vaflių su vanile.

Mažiau poezijos, daugiau drastiškų idėjų aptikau Auroros Reinhard „Meno kioske“. Vieta tikrai maloniai netikėta – Antakalnio gale, prie turgelio, įsiterpusi šalia įprastų kramtomąja guma ir alumi prekiaujančių kioskelių tokiais „meniškais“ pavadinimais kaip „Mažiems ir dideliems“, „Smulkmenos ir įvairios prekės“ arba tiesiog „Kebabai“.

Meno kioskas toks pats keistas kaip ir tikrieji. Rožinė užuolaida „prekes“ išstato tarsi teatro scena. Aurora Reinhard savo mene pasigauna keistus „grožio“ prietarus ir leidžia tam supratimui išvešėti iki kraštutinumo. Pvz., masyvūs bižuteriniai žiedai sujungiami į kastetą mirtinam „žavumo“ smūgiui, spalvoto plastiko plaukų segtukai sulydomi į darinį, kuris perteikia tikrą jų vertę – mėšlo krūvą. Suomių menininkė mėgsta pašaržuoti ir deklaratyvų seksualumą: dirbtinių nagų gerbėjoms siūlomos pirštinės su nagais – tokie gatavi grožio protezai. Dar galima įsigyti piršto formos lūpų dažų. Lūpdažis kaip moteriško fališkumo simbolis paverčiamas kitu jo pakaitalu – pirštu. Perversyvios patirtys „pagamintos“ iš mūsų pačių turgų ir turgelių pasiūlos.

Kažkas užsiėmė organizavimu, kažkas kaišiojo pagalius į ratus, tačiau ir pats gyvenimas kai ką parežisavo: mano „Menas netikėtose erdvėse“ užsibaigė sutemusiame mieste pro kinų restorano langą stebint, kaip viduramžis vyras ant raudonos sienos auksiniais dažais stebuklingai susikaupęs tapo didžiulį drakoną.