Nidos laivužis

E. Gedgaudo nuotr.

Vytautė Markeliūnienė: Nidoje liepos 12–19 d. įvyko jau XII tarptautinis Thomo Manno festivalis „Kultūros kraštovaizdžiai. Mare Balticum“. Kultūros ir gamtos, žmogaus ir jį supančios aplinkos sąveikos matmuo persmelkė bemaž visas festivalio žodžio, muzikos, kino ir dailės programų formas, palydėtas rašytojo T. Manno frazės: „Aš myliu jūrą, visur ją lankau (...). Baltija, jaunystės mano šėlstanti bičiulė.“

Festivalis tradiciškai išsilieja savaitės tėkmėje, tačiau jai pasibaigus, regis, jautiesi išgyvenęs ir tapęs liudininku turiningo bei sodraus kultūros reiškinio, kuris, nors ir įrėmintas konkretaus laiko bei formos, pradžios (šauni būgnininkų grupė – Jonas Narbutas, Vytautas Varanka, Karolis Šimaitis – aikštėje!) ir pabaigos cezūromis apribotas tik sąlygiškai. Tad formaliai jau pasibaigęs, jis vis dar linkęs rezonuoti, skatinti, palikti pėdsaką. Šio festivalio skirtingų programų renginiai, kad ir nesusieti tiesioginiais saitais, kitąkart atmintyje netikėtai organizuojasi į visumą ar įgyja nelauktų tarpusavio giminysčių, sąšaukų. Štai kad ir vietos specifiką išnaudojanti dailininko Tomo Martišauskio instaliacija miškingoje Nidos dalyje ir kompozitorės Justės Janulytės kūrinys „Aria I“ (parašytas festivalio užsakymu) arba kompozitoriaus Jono Nabažo (jam buvo skirtas tradicinis festivalyje monografinis „Lietuviškos muzikos vakaras“) – subtilios, vienišos, trapios, unikalios asmenybės fenomenas bei pati Nidos gamta...

Edmundas Gedgaudas: Tikro festivalio privalumas (netgi manyčiau – būtinas bruožas) yra tas, kad per trumpą laiką įvyksta daug koncertų, suteikiančių klausytojui progą išgirsti įvairius kūrinius ir įvairius jų atlikėjus. Per aštuonias, kaip jau įprasta, Thomo Manno festivalinio ciklo dienas koncertai vyko kasdien, o be jų – kitų šios šventės programų renginiai, apie kuriuos vertėtų pasamprotauti atskirai. Jų aptarinėti mudu su Vytaute nesirengiame, nes taip gal nuklystume į kiekvieno labai skirtingo koncerto recenzavimą, pamąstymai virstų „paklode“, vargu ar pageidautina atokvėpio pasiilgusioms „7md“ ir vasariškai nusiteikusiems jų skaitytojams.

Kai festivalio įspūdžių išties daug, jam pasibaigus jauti, kaip vieni iš jų ima blankti, o kiti, žiūrėk, jau įsitvirtino atmintyje ir malonaus dykinėjimo valandomis kviečia sugrįžti į aną unikalų laiką, jame dar pabūti. Manau, kad ir kiti tų koncertų lankytojai (jų šiemet buvo itin daug) panašiai daro, taip pratęsdami šventę, o tokie asmeniniai „postliudai“ kiekvieno yra kitokie. Tą teigiu vildamasis, kad dar nesame tiek persisunkę masiniu amerikietišku mentalitetu, liepiančiu gyventi į praeitį neatsigręžiant, o tik „šia minute“, kuri, netekdama prisiminimų sluoksnelio, neišvengiamai menksta.

V. M.: Tikiu, kad tokių bendraminčių rastumėte nemažai, juolab šis festivalis kasmet tampa tam tikrų sugrįžimų ir atsikartojančių susitikimų vieta – ar ne to išsiilgę žmonės, branginantys praeities pėdsakus, puoselėjantys prisiminimo vertę, kaskart tuo pačiu metu, liepos viduryje, atsiranda Nidoje? Kai dėl asmeninių „postliudų“, vienas įsimintiniausių, manding, – įvairiaspalvės lietuviškos muzikos apraiškos. Juk muzikinėje festivalio programoje šįmet jos skambėjo daug – Martinaičiu pradėjome, Kutavičiumi baigėme renginį, o dar ir Janulytės, Nabažo, Čiurlionio kūriniai. Turint galvoje tarptautinę festivalio publiką, regis, vėl įsitikinome tam tikrų lietuviškų partitūrų nemarumu, įtaiga nepaisant kintančių laiko kontekstų.

E. G.: Pirmą festivalio vakarą skambėjusi Algirdo Martinaičio kantata „Cantus ad futurum“ (1982) tarsi būtų specialiai parašyta šio festivalio nerimastingiems pamąstymams. Šis pranašiškas įspėjimas vos ne unisonu pritampa prie šiurpų gamtos ir žmogaus konfliktą konstatuojančių (jau nebe pranašaujančių!) Vytauto Landsbergio žodžių, įelektrinusių Thomo Manno namo terasoje susibūrusią auditoriją.

V. M.: Festivalio pabaigos koncerto metu dar kitokį publikos įsielektrinimą liudijo Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų pradžioje interpretuotos E. Griego kompozicijos – tokios pažįstamos, kone atmintinai žinomos, tačiau tąsyk nušvitusios neregėtu šviežumu. Na, o Kutavičiaus dainos, „Aidijos“ padainuotos ir šio choro dirigento Romualdo Gražinio skoningai „parežisuotos“, sulaukusios neįtikėtinos plojimų audros (ar tik ji nenustelbė tą vakarą už lango susitvenkusios, bet taip ir nepratrūkusios tikrosios audros)! Koncerto kulminacija – Kutavičiaus „Gilijos laivužis“ (atliko „Aidija“ ir Ibelhauptų duetas), 2000 m. festivaliui Onos Narbutienės užsakytas, šįkart paakinęs mus vėl mintimis pabūti su Ona. Manau, šis „postliudas“ panašiu pavidalu įsismelkė į daugelio atmintį, o „Gilijos laivužiui“ lemta tapti dar vienu Jos atminties ženklu...

E. G.: Šiemet bažnytėlė dar jungėsi į muzikos garsus, tik jai būdingu būdu atlikėjus suartindama su klausytojais. Ji geba sukurti daugialypę, mažumėlę paslaptingą vienovę – kompozitoriaus, interpretatoriaus, klausytojo, dar ir kuklių šventovės sienų, jos erdvės, tampančios intymia, o podraug susiliejančia su begalybe... Ar ne tokia yra kiekvienos meditacijos šerdis? Taigi, toji vienovė sukuria situaciją, kai tu, didesnių ir „tikresnių“ koncertų salių rutina „įmirkęs“ klausytojas, čia pasijunti gerokai kitaip, nes kažkokie kerai įtraukia į kūrinio vidų, į kompozitoriaus mintis ir atlikėjo su jomis dialogą. Kad ir kur sėdėtum, esi ne tik arti iš partitūrų plūstančių skambesių, bet ir pasijunti vyksmo dalyvis – nekuklu tą konstatuoti, tik negi vysi nuo savęs tokį pojūtį? Gal ir tą nutuokdamas, „Aidijos“ choro vadovas Gražinis pašėlusiai kūrybingai kaitalioja choro ir klausytojų „fizinę situaciją“, pasiekdamas gero teatro lygio vertų akimirkų. Argi įmanoma pamiršti, kaip – Rūtai ir Zbignevui Ibelhauptams fortepijonu audrinant Kutavičiaus muziką – nuo durų galingos tėkmės nešamas per visą bažnyčią plaukė Gilijos laivužiu tapęs choras, kaip jis išplaukė pro presbiterijos duris, kaip ten tolo, fortepijono garsams tebešėlstant... Ir kaip visa tai artima Martinaičio pranašystei – tai juk apie tą patį, tik išreikšta visiškai kitaip. Ką čia postringauti – kūnas nueina pagaugais, kurių jau nebepamirši. Panašiai kaip ir klausantis, kokios taurios iškalbos ir jėgos gali būti prisodrinta Trečioji Griego sonata smuikui ir fortepijonui. Kaip Jūs, Vytaute, ją prisimenate?

Choras „Aidija“ I. Berg nuotr.

V. M.: Gal pradėčiau nuo Ingridos Armonaitės, šią sonatą griežusios drauge su pianiste Indre Baikštyte. Joms abiem nesvetimas ypatingas santykis su muzika. Ne vien profesionalus atlikėjiškas, kai dirbama su gerai pažįstama materija, žinant, kokias priemones šiam procesui pasitelkti. Bet svarbiausia, kad muzika jas abi įtraukia ir kaip klausytojas, besimėgaujančias estetine forma. To pripildyta Griego Sonata užmezgė labai aktyvų dialogą su klausytojais, nes nebeliko nieko kito, kaip visiems keliauti drauge šios partitūros reljefais, išgyventi kiekvieną artikuliuotą natą. Nebuvo jokių tuštumų ar neįprasmintų garsų. Tiek šilumos, temperamento, svaigios lyrikos, didybės...

E. G.: O kitos, Antrosios jo sonatos vaizdinys? Editos Orlinytės ir mažumėlę „noktiurniškai“ nusiteikusio Rimanto Vingro vizija? Gal baimindamasis padrėkusio fortepijonėlio pokštų, jis jo neatvėrė, o tik tarp korpuso ir dangčio įspraudė storoką po ranka pasitaikiusį evangelikų giesmyną, talkinusį ir skambant Čiurlionio preliudams (įsimintina prietėmio atmosferos ir vos ne skriabiniškos ekspresijos jungtis!). Kitoks prietėmis įtraukia klausantis Kauno styginių kvarteto. Kad ir ką jie grotų, visur randa jautrų, labai nuoširdų santykį su muzika. O ir klausytojas sunkiai paaiškinamu būdu jaučia, kad jiems labai svarbu, ar jis deramai viską išgirs. Gal tai interpretaciją suartina su juvelyro menu? Beje, ar ne tik Jono Nabažo Kvartetas, bet ir jo chorai neskatina panašiai pagalvoti? Dvi jo Sonatos dalis skambindama Birutė Vainiūnaitė tą irgi pajautė – tarsi esminį to mūsų „muzikos juvelyro“ bruožą.

V. M.: Nabažo muzikos koncerte akivaizdžiai galėjai pajusti, kiek reikšmės muzikai turi jos atlikėjas. Juk neretai kūryboje slypinčią juvelyro dvasią gali nustelbti kitaip suprasta kūrėjo asmenybė, pasireiškianti, tarkim, nuobodaus grafomano grimasomis. Ir jas lemiantis atlikėjo požiūris gali net įtikinti. Nabažo kūrybai skirtame koncerte ne sykį apėmė džiaugsmas, kad jame grojusių, dainavusių atlikėjų vaizduotėje ši muzika atsivėrė tegu ne kaip stulbinantis efektas (tokia ji ir nėra), bet kaip autentiška subtilios ir spalvingos asmenybės raiška – su savais keistumais, prieskoniais, sava logika, meniniu mąstymu. Ką jau kalbėti apie tiesiog atskleistą Nabažo kūrybos vertę, ypač žinant jos atsiradimo kontekstus. Juk nemaža dalis skambėjusių kūrinių – iš 4-ojo XX a. dešimtmečio, dar tik studento darbai.

E. G.: Vėliau įkvėpusio ir Paryžiaus oro. Ar apie jį nepasvajodavo dar būdamas Juozo Gruodžio studentas? O prancūzų vokalinės muzikos vakaras?

V. M.: Šio vakaro kompozicijos erdvė – nuo G.B. Lully iki F. Poulenco – Astos Krikščiūnaitės ir Audronės Kisieliūtės sumaniai išdėstyta, kaip reta atvėrė prancūzų muzikos bendrąjį vardiklį. Keitėsi epochos, stilistika, skleidėsi skirtingos kūrėjų individualybės, tačiau dvasinis pamatas, meninės aspiracijos, raiškos gestikuliacija – visa unikaliai vientisa, persmelkta elegancijos ir išmonės derme. Panašiu pojūčiu alsavo ir suomių pianistės Annos Kuvajos rečitalis. Jame skambanti vien suomių XIX–XX a. fortepijoninė muzika regėjosi kaip šios pianistės savastis, kaip erdvė, kurios koloritui sukurti ji naudoja labai gerai parinktus, tik jai vienai žinomus paslaptingus receptus, ir jų negalėjo užgožti net apgailėtinos būklės fortepijonas.

Beje, grįžčiau prie vienos Jūsų anksčiau išsakytos minties apie tą ypatingą vienovę, kurioje susilydo bažnyčios erdvė, muzika – jos kūrėjai, atlikėjai, klausytojai. Intymumo ir begalybės jungtis, tampanti meditacijos šerdimi. Tiesiogiai ir autentiškai prie meditacijos ištakų bene labiausiai šįmet priartėjo, regis, ansamblio „Svara“ parengtas indų tradicinės muzikos koncertas. Šios muzikos atsiradimas festivalyje daug kam netikėtas; ko gero, ne visi tradiciniai festivalio publikos dalyviai buvo linkę panirti į būtent tokios, ženkliai kitokios muzikos versmes. Tačiau šis vakaras surado savo vietą, savo klausytojus, kurie po koncerto būrėsi prie instrumentų, bandydami palytėti sitaro, tampuros stygas, pajusti įvairialypes jų vibracijas.

E. G.: Vakarai joms irgi atsivėrė ne iš karto. Dar prieš pusšimtį metų indų muzikantus paglobodavo smuiko virtuozas Yehudi Menuhinas, pasirūpindavęs, kad jų meno klausytųsi ganėtinai išprususi publika. Tiesa, „Svaros“ vadovas Anatolijus Lomonosovas ir jo sutelktas ansamblis gyvena Vilniuje, bet nuolat palaiko ryšį su Indija, taigi – kaip Jūs sakote – su to meno versmėmis. Man jos susijusios ir su kitokia laiko pajauta, jo paslaptimis (kuo ne Thomo Manno tema?). Ir kartais savaip – su vienu kitu Čiurlionio paveikslu.

Sugrįždamas į festivalio laiką matau permirkusias Nidos evangelikų reformatų bažnyčios sienas (baigia sutrupėti stogo čerpės). Martinaičio kantata, sakytum, ir jas įtraukia į apokaliptinę viziją. Jau šiemet instrumentai drėko kaip dar niekad, o kas bus po metų? Ir pamaldoms, ir koncertams Nidoje naudojamas, ypač vasaromis niekuo nepakeičiamas objektas sunyks mūsų akyse? Kalbėjausi su keliomis galvomis, bet jos tik palingavo. Dabar bažnytėlės situaciją gretinu su užrašu ant nacių konclagerių – „JEDEM DAS SEINE“ („Kiekvienam savo“). Kukli žvejų bažnytėlė ir lentų tvora (kad plytos ant praeivių galvų nenukristų) aptvertas pasaulinis gotikos šedevras – Vilniaus šventoji Ona – susitinka tame pačiame kultūros konclageryje.

O kokios srovės toliau plukdys Nidos laivužį...

Parengė Vytautė Markeliūnienė