Pirmasis

Įsimintina sugrįžimo pradžia

Vilniaus festivalio uždaryme – grupė „Return to Forever“

Algirdas Klova

iliustracija
Stanley Clarke, Chick Corea
M. Raškovskio nuotr.

Galingu ir, sakyčiau, tobulu sąskambiu baigėsi šių metų Vilniaus festivalis. Jo pabaigos koncertas savo reikšmingumu ir profesionalumu pranoko visus lūkesčius. Išgirdome keturis nepaprastai individualius menininkus, kurie savo muzikinės karjeros pradžioje grojo drauge kaip viena pirmųjų ir garsiausių džiazroko grupių „Return to Forever“. Ir štai praėjus daugiau nei 25 metams ši grupė sugrįžo. Keturi puikūs, patyrę menininkai vėl susirinko drauge muzikuoti ir surengė turą po Ameriką ir Europą, o Vilniuje įvyko pirmasis europinio turo koncertas. Chickas Corea (klavišiniai) ir Alas di Meola (gitaros) Lietuvoje jau yra lankęsi mažiausiai po tris kartus su įvairių sudėčių grupėmis, o Stanley Clarke’as (boso gitara) ir Lenny White’as (mušamieji) pas mus pažįstami gal kiek mažiau. Ir štai pagaliau visa kompanija Vilniuje, „Utenos“ pramogų arenos scenoje. Puikus skambesys, geras įgarsinimas, nepriekaištinga muzikavimo technika, tobulas profesionalumas, draugiškas ir kūrybiškas bendravimas scenoje, kūryba laike ir laikas kūryboje. Visa tai – neatskiriami elementai, sukūrę tą nepriekaištingą, nuoširdžią atmosferą, kurios dėka klausytojai pajuto tikrą komfortą. Turui dar nesibaigus, džiazo žurnalų puslapiai jau skelbia jį sėkmingiausiu 2008 metų džiazo įvykiu, o specialiai turui išleistą dvigubą kompaktinę plokštelę „The Anthology“ galima buvo įsigyti ir Vilniuje koncerto metu.

Dar prieš koncertinio turo pradžią grupės kūrybinis variklis, įkūrėjas ir įkvėpėjas Chickas Corea sakė, kad šis sugrįžimas ilgai lauktas ir subrandintas. Prieš trisdešimt metų sukurtoms „Return to Forever“ kompozicijoms buvo įkvėpta nauja gyvybė, ir logiška, kad pasikeitė aranžuotės ir nebuvo kruopščiai pakartotas anų laikų skambesys. Tai natūralu, nes per tuos metus stipriai pasikeitė instrumentų techninės galimybės, pačių muzikantų patirtis ir mąstymas.

Koncerto metu Lenny White’as nuo scenos pakartojo savo legendinę frazę: „Šiandienos berniukiškų grupių eroje „Return to Forever“ yra vyrų grupė.“ Ir tai tikra tiesa tiek žvelgiant į muzikantų amžių, tiek į kūrybinę brandą. Grupės „Return to Forever“, gyvavusios 1972–1977 m., sudėtis keitėsi tris kartus, kol galų gale 1974 m. susiformavo šis mano jau aprašytas kvartetas, pavadintas „auksine“ RTF sudėtimi. Keturiese jie įrašė tris populiarius albumus. Taigi tik treji metai drauge, trys albumai, dar vienas ketverto susibėgimas 1983 m. ir 25 metų pertrauka iki šio sensacingo sugrįžimo.

iliustracija
Al di Meola
M. Raškovskio nuotr.

Lenny White’as, palikęs grupę 1976 metais, pasinėrė į kitus fusion ir funky projektus ir leido savo albumus, grojo grupėse „Twennynine“, „Jamaica Boys“, „Griffith Park“ ir kitose. Iširus grupei, Alas di Meola aktyviai grojo elektrine ir akustine gitara ir greitai buvo pripažintas meistru. Didžiausias jo karjeroje darbas „World symfonia“, jau girdėtas Lietuvoje, tapo nepralenkiamu. Stenley Clarke’as perėjo visus grupės „Return to Forever“ gyvavimo etapus drauge su Chicku Corea ir tapo vienu įtakingiausių ir kūrybingiausių bosinės gitaros muzikantų džiaze. Jis taip pat daug parašė muzikos filmams.

Vilniuje surengto sugrįžimo koncerto pirmoje dalyje skambėjo gan ryškiai roko elementais nuspalvinta muzika. Klavišinių lavina, mušamųjų kaskados, virtuoziški gitarų pasažai, kieta ritmika ir šiek tiek forsuotas skambesys kūrė puikią kietos muzikos partitūrą. Į dalies pabaigą ši griežta muzikinė kalba palengva švelnėjo, blėso, o antroji dalis prasidėjo puikia akustine oaze. Švelnūs, subtilūs Alo di Meolos solo epizodai, atliekami akustine gitara, virtuoziniai Chicko Coreos fortepijono pasažai, konstruktyvūs ir šiek tiek fantasmagoriški Stenley Clarke’o akustinio kontraboso garsai, nuostabiai ryškūs, nesikartojantys mušamųjų rifai vienas po kito audė tobulą muzikinį audinį. Po nedidelės pertraukėlės muzikantai grįžo į sceną bisui ir vėl perėjo prie elektroninių instrumentų. Taigi visa koncerto programa buvo įrėminta griežtais skambesiais, o viduryje lyg ežeras spindėjo akustinių kompozicijų gija.

„Vilniaus festivalis“ baigėsi tikra sensacija. Belieka laukti kitų metų ir naujų gražių susitikimų.