Savižudybė ar milijonas?

„Seksas, melas ir vaizdajuostės“

Ar prisimenate naujausių laikų kino pradžią? Jis prasidėjo 1989 m., kai Kanų „Auksine palmės šakele“ buvo apdovanotas kuklus mažo biudžeto 26-erių metų režisieriaus Steveno Soderbergho „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ (LNK, liepos 3 d. 22.30). Kartu su Davido Lyncho „Laukinėmis širdimis“, Quentino Tarantino „Bulvariniu skaitalu“ bei brolių Coenų „Bartonu Finku“ šis filmas ir žymi naujojo kino pradžią. Tačiau „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ vis dėlto įvardijo ne tik naujo kino stiliaus pradžią. Kitoks buvo žvilgsnis į kasdienio gyvenimo perversiją, kai žmonės slepia tiesą apie save, apie tai, ką mąsto ir jaučia, žvilgsnis be jokios patetikos, melodramatizmo ar dirbtinės nuostabos. Idėja pasinaudoti tariamomis vaizdajuostėmis pasakojant apie šiuolaikinės šeimos irimą iškart persiėmė Atomas Egoyanas ir daugybė kitų menininkų. Į šį ilgą sąrašą, žinoma, galima įrašyti ir lietuvišką „Kolekcionierę“.

...Po ilgos pertraukos į gimtąjį miestą grįžęs Gremas (James Spader) kolekcionuoja vaizdajuostes, kuriose jis įrašinėja pokalbius su moterimis apie jų seksualinį gyvenimą, fantazijas ir geismus. Kalbėtis jam gal net svarbiau nei mylėtis. Gremas pradeda brautis į studijų draugo – save įsimylėjusio teisininko Džono (Peter Gallagher) asmeninį gyvenimą. Gražuolės Džono žmonos En (Andie MacDowell) seksas nedomina, tačiau jos sesuo, regis, Džonui neabejinga...

Kai filmas turi ypatingos reikšmės, visada šiek tiek baisu, ar jis nepaseno. Be abejo, pirmąkart žiūrintiems jo naujumas atrodys abejotinas, nes tokius filmus greitai po šapelį išsinešioja kiti režisieriai. Sekmadienį „Skalvijoje“ po ilgokos pertraukos žiūrėdamas Bélos Tarro „Šėtono tango“ supratau, kad geras kinas nesensta. Jis tik tampa aiškesnis, skaidresnis, paprastesnis, bet tokio paprastumo, kokio visada labiausiai siekė Tarkovskis. Naktį grįždamas visiškai tuščio Vilniaus gatvėmis retoriškai klausiau: kodėl gerų filmų žiūrėtojus reikia būtinai bausti ir pasmerkti nepatogumams, kodėl daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujančio filmo negalima parodyti dieną? Matyt, todėl, kad dienos Lietuvoje turi būti kaip šventė.

Keturias dienas trukusios Joninės, kurios vis labiau tampa alaus gėrimo ir naujųjų pagonių šventėmis, tik paryškino, kad Vilniuje vis dar nedaug tikrų miestiečių. Visi, kurie galėjo, išvyko arčiau žemės ir miškų. Rytais miestas atrodė tylus ir tuščias, lyg per jį būtų nusiritęs karas. Kad ir kaip būtų, šventės, bent jau mane, demoralizuoja, nes galiu sėdėti sau vienas ir skaityti geras knygas. Paskui reikia sugrįžti į tikrovę, kurioje neišvengsi pigios politikos ir sensacijų. Todėl tas sugrįžimas tik skatina apmaudą.

Prieš porą metų tarptautinę sensaciją sukėlė palestiniečio Hany Abu-Assado filmas „Šių dienų rojus“ (LTV, 2 d. 23.15). Jis buvo apdovanotas Berlyno kino festivalyje ir net nominuotas „Oskarui“. Be abejo, tai politiškai angažuotas filmas, bet kartais nesumeluota jo vaizdų tiesa užgožia politikavimą.

...Du vaikystės draugai – palestiniečiai Haledas ir Saidas – nusprendžia tapti savižudžiais teroristais ir susisprogdinti Tel Avive. Jie jau seniai susiję su palestiniečių pogrindžio judėjimu, todėl suvokia, kad nerašyta moralinė sutartis yra nenutrauktina, kad ir kas atsitiktų. Vaikinai praleidžia paskutinį vakarą su artimaisiais, bet neturi teisės jiems pasakyti tiesos. Kitą dieną tapę gyvomis bombomis jie patrauks prie sienos. Tačiau operacija vyksta ne taip, kaip buvo surepetuota ir numatyta. Vyrai yra priversti išsiskirti ir kiekvienas atskirai stoti akivaizdon su savo likimu, įsitikinimais ir sąžine...

„Šių dienų rojaus“ režisierius yra sakęs, kad savižudžių teroristinius aktus jis smerkia, bet filme labiausiai jis siekė parodyti, kodėl žmonės tampa teroristais. Režisierius daug laiko praleido su kamikadzių artimaisiais, jų šeimomis ir draugais, skaitė Izraelio policijos ataskaitas, nes norėjo išvengti stereotipų. Atradimas jam buvo tai, kad dažniausiai sprogdinasi ne pasipriešinimo judėjimo aktyvistai, o paprasti žmonės. Filmuota buvo Palestinoje (beje, filmą finansavo Izraelio fondai, prancūzai ir olandai). Pasak režisieriaus, dažnai tekdavo nutraukti filmavimą, nes pasigirsdavo šūviai: „Izraeliečiai ir palestiniečiai yra įpratę prie nedidelių televizijos filmavimo grupių. Bet mūsų grupę sudarė daugiau nei 70 žmonių ir 30 sunkvežimių. Mes negalėjome nei greitai pabėgti, nei pasislėpti.“

Visai kitaip į savižudybę pažvelgė ispanų režisierius Antonio Cuadri filme „Gyvenimo skonis“ (TV3, 29 d. 22.40). Nusprendęs nusižudyti, filmo herojus Martinas (populiariausias ispanų kino amantas Carmelo Gomezas) gauna pasiūlymą per savaitę išleisti milijoną dolerių. Martinas pamato, kad būti turtingam ir švaistyti pinigus yra malonu. Netrukus jis įsimyli žavią ir maištingą padavėją Lolą (Salma Hayek) ir atsisako savo sumanymo. Bet pagal sutarties sąlygas jis privalės sugrąžinti pinigus...

LTV ir LTV2 vėl pamalonins seno kino mylėtojus, bet dauguma filmų – kartojami. Bus proga pamatyti tuos, kurių nespėjome. Iš gausybės susitikimų su Holivudo legendomis, regis, anksčiau nepristatinėjau tik 1963 m. sukurto Ronaldo Neame’o filmo „Aš ir toliau dainuosiu“ (LTV2, 29 d. 19.15). Tai paskutinis filmas, kuriame filmavosi viena didžiausių ir tragiškiausių Holivudo legendų Judy Garland (1922–1969). (Beje, šią savaitę ją dar galima pamatyti Stanley Kramerio „Niurnbergo procese“ (LTV, 29 d. 12.30). Kartu su seserimis ji dar vaikas vaidino scenoje, 4-ajame dešimtmetyje jau filmavosi Holivude, o po „Ozo šalies burtininko“ tapo tikra žvaigžde. Garland vaidino, dainavo ir šoko geriausiuose Holivudo „aukso amžiaus“ miuzikluose. Jos gyvenimą ir karjerą sugriovė potraukis alkoholiui ir narkotikams, ji ne kartą bandė žudytis.

„Aš ir toliau dainuosiu“ Garland suvaidino garsią dainininkę Dženę, kuri nenori atsisakyti scenos ir karjeros. Todėl Dženė palieka savo sūnų auginti gyvenimo meilei – gydytojui britui Davidui (Dirk Bogard). Po daugelio metų Dženė ir Davidas vėl susitinka. Dainininkei vėl teks rinktis, kas svarbiau – meilė ar scena. Jūs neapsirikote, filmo tema – tarsi muilo operos: pavainikis paliktas sūnus, stipri motinos meilė ir neblėstanti meilė vieninteliam vyriškiui. Bet svarbiausia filme yra Garland balsas, jos dainos ir puikus duetas su Bogardu. Visa kita – tik fonas.

Jūsų – Jonas Ūbis