Muzika

Spalvingas senosios muzikos vakaras

Meksikiečių ansamblis Vilniaus festivalyje

Goda Rupeikaitė

iliustracija
„Cappella Cervantina“
M. Raškovskio nuotr.

Birželio 18 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykęs Vilniaus festivalio senosios muzikos vakaras supažindino su kiek neįprasta XVI–XVIII a. muzikos traktuote, kolektyvu „Cappella Cervantina“ (vadovas Horacio Franco) iš Meksikos. Ryškiaspalviais drabužiais vilkintys atlikėjai ir pabrėžtinai gundančiai, labiau roko koncertui derama apranga pasipuošęs vadovas toli gražu nenuteikė motetams nei himnams. Tačiau kolektyvas neužtraukė meksikietiškų liaudies dainų, o koncertą pradėjo XVI a. ispanų kompozitoriaus Hernando Franco kompozicija „Missa brevis“ bei motetu „Arbor Decora“. Toliau pirmoje koncerto dalyje skambėjo kitų XVI–XVII a. Ispanijos, Portugalijos ir Meksikos kompozitorių, tokių kaip Manuelio de Sumaya, Antonio de Salazaro ir kt. vokaliniai kūriniai, maldos, arijos ir himnai. Nuskambėjo ir viena arija sopranui, styginiams ir basso continuo (M. de Sumaya, arija „Como aunque culpa“), šis pirmasis vakaro vokalinis-instrumentinis kūrinys nuskambėjo gražiai ir šiltai, tik gaila, kad nesigirdėjo visų solistės Nadios Ortega balso viražų, jos skaidrus, švelnus ir kiek vaikiškas balsas pernelyg tyliai skambėjo šalia instrumentų.

Antroje dalyje taip pat klausėmės XVI–XVIII a. vokalinės muzikos, ir, šiek tiek pakeitus programą, išgirdome instrumentinio ansamblio ir išilginės fleitos solo, atliekamą ansamblio vadovo, Meksikoje žinomo fleitininko H. Franco. Buvo galima suprasti parengtoje koncerto programėlėje pacituotas Meksikos kritikų liaupses išgirdus šio jauno, energingo ir entuziastingo fleitisto grojimo vingrybes bei įsitikinti nepriekaištinga grojimo technika, pirštų miklumu, tačiau pats A. Vivaldi kūrinys pasirodė atliktas paviršutiniškai. Matyt, muzikantas, žinodamas savo technines galimybes, pernelyg susikoncentravo į išorinę raišką, mėgavosi pačia garsų gimimo technika, į pirmą planą iškeldamas ir akcentuodamas kūrinio formą ir nesigilindamas į jo gelmes. Šis H. Franco benefisas tikriausiai turėjo būti vakaro kulminacija, tačiau, mano manymu, tikroji kulminacija buvo XVIII a. ispanų kompozitoriaus Jose de Nebros arija „Suavidad al aire inspira“, paveiki solistės N. Ortega balsu ir pirmoje dalyje girdėto barokinio ansamblio instrumentų derme. Šią ariją papildė ir koncertą užbaigė M. de Sumaya Mišios 8 balsams – asketiškas, paprastas ir nesuvaidinto gilumo kūrinys, kurį ansambliui „Cappella Cervantina“ pavyko gan įtikinamai perteikti.

Kolektyvas, įkurtas 1993 m. subūrus vokalinio ansamblio ir baroko orkestro muzikantus, daugiausia atlieka Renesanso ir baroko epochų kūrinius, tačiau vien šiuo laikotarpiu neapsiriboja, mielai atlieka ir šių dienų meksikiečių bei amerikiečių kompozitorių kūrinius. Iš tiesų šiame koncerte buvo įdomus pats kontrastas – nacionaliniais kostiumais vilkintys atlikėjai ir barokinės dermės, asketiška religinė muzika ir temperamentingi muzikantai. Galbūt esame kiek suklaidinti paviršutiniško mums egzotiškų šalių įvaizdžio – jeigu meksikiečiai, tai ir įsivaizduojame juos tik su sombrerais... Kita vertus, Meksika yra labai religinga šalis, todėl bažnytinė muzika jų lūpose skamba organiškai ir nuoširdžiai. „Cappella Cervantina“ apranga ir akademinei scenai neįprasta ansamblio vadovo povyza sukėlė ne vieną lengvos nuostabos šūksnį salėje bei sulaukė gan prieštaringų atsiliepimų; tačiau vertėtų priimti šį koncertą tiesiog kaip pažintį su dar vienu nauju kolektyvu, dar viena senovinės muzikos atlikimo traktuote, kuri gerokai skiriasi nuo mums įprastų europinių atlikimo tradicijų.