Pirmasis

Dygsnio jausmu apie kiną

Ingos Likšaitės instaliacija „Apie kiną/versija 2“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

Santa Lingevičiūtė

iliustracija
Kadras iš videofilmo „Apie kiną“.
2008 m.

Menininkės darbai įkvėpti Honkongo režisieriaus Wong Kar-wai filmo „Meilės laukimas“. Kaip sakė pats režisierius, pagrindinė filmo tema – ne tiek meilės istorija, kiek 1962-ųjų Honkongas, ankšti butai ir koridoriai, visada atviros durys ir kaimynai; tai filmas apie paskalas ir melą, kai žmonės stengėsi nuslėpti savo tamsiąsias gyvenimo puses ir atrodyti padoriai. „Meilės laukimas“ įkvėptas paties režisieriaus vaikystėje paliktų atminties atspaudų. Filmo stilių diktuoja jo turinys, kurį taikliai pagavo Inga Likšaitė, jungdama siūtus paveikslus, videomeną, garsą ir objektus.

„Tai nenustygstanti akimirka. Ji palenkusi galvą, duoda jam šansą prieiti arčiau. Tačiau jis neišdrįso, pritrūko drąsos. Ji apsisuka ir nueina.“ Žodžiai iš filmo įžangos pasitinka tik įžengus į parodos erdvę. Jie apeliuoja į nesibaigiantį judesį, kurį diktuoja visa paroda. Instaliacija „Apie kiną“ – tai filmo perdirbinys, asmeninė interpretacija galerijos erdvėje. Tik įėjusi pasijunti apsupta filmo dekoracijų, o ant sienos įrašytos režisieriaus bei aktorių pavardės – lyg filmo pradžia. Jį reikės žiūrėti ne sėdint kėdėje, o vaikštant. Intymioje prieblandoje galerijos patalpos atskirtos lėtai banguojančių raudonų užuolaidų, lyg nukabintų nuo viešbučio koridoriaus, kuriuo paskutinį kartą iš mylimo žmogaus kambario išėjo pagrindinė filmo veikėja ponia Čan (Maggie Cheung). Iš už užuolaidų sklinda besikartojanti filmo garso takelio muzika ir tekstai. Užuolaida lyg slepia kažkieno jausmų intymumą, o Nato Kingo Cole’o dainos žodžiai „galbūt, galbūt, galbūt“ stiprina repeticijos jausmą. Repeticija paremtas visas filmo naratyvas: pagrindinių veikėjų antrosios pusės užmezgusios romaną, pirmieji vis repetuoja bandydami atsekti šio romano pradžią. Filme kartojami epizodai, kuriuose nuolat prasilenkia abu pagrindiniai personažai. Jų bendravimas – lyg sulaikyti valso judesiai. Jie eina pasivaikščioti, kartu vakarieniauja, jų dialogai – suprojektuotos fantazijos. Jie pasibučiuoja tik kartą, tačiau visą laiką šoka praeidami vienas pro kitą siaurose laiptinėse, repetuodami savo pačių išsiskyrimą. Filme pagal jų ritmą banguoja užuolaida, važiuoja taksi ir teška ant žemės lietaus lašai. Likšaitės banguojanti užuolaida taip pat pakartoja nesibaigiantį prasilenkimo – galbūt – judesį, o lėtas ir užsitęsęs filmo ritmas banguoja ant juodo audinio išsiuvinėtuose raudonuose dygsniuose. Šie vienas priešais kitą iškabinti darbai žymi koridoriaus erdves ir filme juo einančios moters judesį, lieka tik ant sienos pakabintas raudonas puspaltis. Puikiai perteiktos filme sukomponuotos juoda ir raudona spalvos – kairėje tamsiai ruda, beveik juoda koridoriaus siena, dešinėje raudona užuolaida, jos raudonas puspaltis, o ant kairės rankos juodas rankinukas; Ingos Likšaitės darbas atsispindi kaip veidrodyje: tik įėjus pro duris raudona užuolaida jau atsiduria kairėje, o priešais – raudoni dygsnių judesiai juodame fone.

iliustracija
Inga Likšaitė. „Apie kiną“. 2008 m.

Inga taip pat tiksliai pajunta personažų nuotaiką. Kitas jos darbas – tai filmo kadrai su subtiliai apšviestais pagrindinių veikėjų veidais. Abiejų kruopščiai išsiuvinėti profiliai sukabinti šalia, tarsi žiūrėtų vienas kitam į akis, tačiau žvilgsnis neužfiksuojamas, akys arba nuleistos, arba siuvinėjant neparyškintos – tiesiog paliekamas juodas plotas. Kitame darbe veido kontūrai beveik išnyksta, lieka tik veido fragmentai. Likštaitė savo siuvimo dygsniais daro tai, ką filmo operatorius Christopheris Doyle’as savo kamera ir apšvietimu, kur akys dažnai paliktos šešėly, kaip ir patys jausmai. Apšvietimas jam – ne technika, o emocija; tai ne akademiška, bet intymu. Taikliausias apšvietimo kampas yra pažeidžiamiausias. Būtent tą veido rakursą pajaučia ir Likšaitė, fragmentiškai siuvinėdama stambaus plano veidus, paryškindama tik jautriausią veido judesį. Išblukę veidai tiksliai perteikia filmo istoriniam laikui būdingą emocijos sulaikymą.

Pasitelkusi animaciją Inga Likšaitė perdirba pasirinktus filmo epizodus ir kuria savo asmeninį filmą. Jos filmas – apie judesį ir pasikartojimą. „Meilės laukime“ užsitęsę kadrai, besiraitantys cigaretės dūmai, o Ingos darbe sudygsniuoti ir perdygsniuoti epizodai atskleidžia asmenines praradimų ir troškimų atmintis. Filmo personažų svajones skiria to meto apribojimai, o Likšaitės kūriniuose filmo veikėjų prasilenkimas jaučiamas prarajoje tarp dygsnių.