„Pasislėpusios verkia ašaros“

K. Cemnolonskio nuotr.

VIENAS: Kokie prasmingi dainos žodžiai! Pastarosiomis dienomis jie ne kartą skambėjo per televiziją. Net ašaras graudina.

KITAS: Bandau įsivaizduoti tokias mažutes ašarėles, pasislėpusias po stalu ar po lova. Įmanoma. Šiek tiek sunkiau įsivaizduoti, kaip tos ašaros verkia. Ką reiškia verkiančios ašaros?

VIENAS: Tikriausiai lietuviškumą. Naują Lietuvos įvaizdį. 900 puslapių vertės Lietuvos strategiją.

KITAS: Gal reikėjo ir Lietuvos prekiniame ženkle pavaizduoti pasislėpusias, verkiančias ašaras? Tada turėtume tikrai originalų, prasmingą, tautos identitetą išreiškiantį ženklą.

VIENAS: Aš manau, tautos identitetą puikiai išreiškė iškilmingas koncertas-minėjimas Sąjūdžio jubiliejaus proga. Visi dalyviai taip gražiai buvo pasipuošę, tokias rimtas, reikšmingas kalbas sakė, taip graudinosi.

KITAS: Taip, niekas žodžio kišenėje neieškojo, visi kalbėjusieji turėjo ką pasakyti – net ir „Šokių dešimtuko“ vedėjai negailėjo gražių, prasmingų žodžių apie laisvę, Lietuvą ir žmonijos laimėjimus kosmose. Tiesa, tuos žodžius jiems sunkokai sekėsi ištarti, bet nereikia jų už tai teisti, juk jie dar jauni.

VIENAS: Man ypač patiko aktoriaus R. Bagdzevičiaus kalba. Taip gražiai jis pasakė: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Per visus Sąjūdžio laikus, grėsmių akivaizdoje, per sausio 13-osios įvykius mus sergėjo vienas nematomas pagalbininkas: mūsų pasiryžimas ir žygis į laisvę būtų niekas, jei Dievas to žygio į laisvę būtų nepalaiminęs.“ Šitaip išmintingai ir drąsiai sugalvojo pasakyti! Sklandžiai, be jokios pauzės perėjo prie Dievo ir kitų šiandienių aktualijų.

KITAS: O aplinkui šoko mūsų jaunimas, iš pradžių apsirengęs sovietinių milicininkų ir kareivių uniformomis (taip juokinga buvo!), o paskui tautinių spalvų kukluksklano apsiaustais su gobtuvais. Labai gražiai atrodė. O svarbiausia – išreiškė sovietinę mūsų tautos praeitį ir rasistinę dabartį.

VIENAS: O mūsų tautos dainius ir laisvės šauklys O.Vyšniauskas? Toks gražus! Visas baltas... O kaip dainavo! Jis tikrai supranta, kad, kaip tautai patarė „Šokių dešimtuko“ vedėjai, ir šiandien, lygiai kaip prieš 20 metų, visas Lietuvai iškilusias problemas, įskaitant korupciją ir valdžios savivalę, galima išspręsti pasitelkiant gražiausias dainas apie Lietuvą.

KITAS: Ar prezidentas už tai dar neapdovanojo jo kokiu nors aukščiausiu valstybės apdovanojimu? Kokiu nors ordinu už nuopelnus Lietuvai? Pats laikas būtų.

VIENAS: Tikrai, laikas.

KITAS: O kas būtų patikėjęs, kad Katedros šventoriuje girdėsime balsus iš anapus? Kad dainininkas V. Kernagis kreipsis į mus iš kapo duobės? Šitokie technologijos laimėjimai! Manau, kad per kitą jubiliejų jau galėsime išsikviesti ir maestro vėlę, kad mums ne tik kalbą pasakytų, bet sudainuotų ir sušoktų.

VIENAS: Na, jau nebetoli to. Matei, kaip gražiai scenoje buvo pavaizduota „protėvių dvasia“? Jaunimo būrelis pasislėpė už paklodės ir ją visaip judino.

KITAS: Matai, roko grupės „Antis“ Lietuvai kažkada išpranašauti zombiai iš tiesų atidundėjo. Kaip koncerto-minėjimo metu poeto žodžiais patvirtino aktorius Vladas Bagdonas, „tauta, iš kapo pakilus“!

VIENAS: Taip taip, iš kapo! Ir dainininkas Povilas Meškėla jam paantrino: „Kraujo kvapas, šaltas kapas“!

KITAS: Ir kas tada, prieš dvidešimt metų, būtų patikėjęs, kad zombiai iš tiesų egzistuoja? Ir kad jie yra tikrieji laisvės ir Sąjūdžio šaukliai, tokie kaip A. Brazauskas su Č. Juršėnu ir V. Petkevičium? Aš supratau, pažiūrėjęs televizorių: jeigu ne jie, laisvę tiek būtume ir tematę.

V. Petkevičius: Tie, kurie buvo ištremti, juk visi sugrįžo.

VIENAS: O aš štai ką supratau: „mūsų pasiryžimas ir žygis į laisvę būtų niekas“, jeigu ne estai.

KITAS: Na ką tu! Kaip tu drįsti taip kalbėti? Oficialia mūsų vyriausybės nuomone, būtent Lietuva inicijavo Sovietų Sąjungos sugriovimą! Lietuva – drąsi šalis!

VIENAS: Bet Sąjūdį tai lietuviai patys paskutiniai įkūrė, ir tik dėl to, kad nuo latvių ir estų neatsiliktų.

Pilietis: (klausia) Kada gi pagaliau pas mus, Lietuvoje, bus toks ir toks įstatymas, kaip yra Europos Sąjungos šalyse?

SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO Ministrė: (atsako) O argi Estijoje ir Latvijoje toks įstatymas yra? Nėra! O ką, Estija ir Latvija gal ne Europos Sąjungos šalys?

KITAS: O aš perskaičiau, kad Lietuvos televizija pradeda rodyti rusų komišką serialą „Aukso veršis“. Lietuvos radijo ir televizijos tinklalapyje šis serialas anonsuojamas taip: „Tai ironiškas pasakojimas apie Ostapo Benderio – talentingo, protingo, imlaus žmogaus ir jo palydovų likimą“.

VIENAS: „Ironiškas pasakojimas“? O aš visada maniau, kad „Aukso veršis“ – tai aštri satyra, negailestinga ir drąsi tuometinio porevoliucinio gyvenimo realijų – sukčiavimo, grobstymo, naudojimosi tarnybine padėtimi ir nestabilia situacija – kritika.

KITAS: Ir aš visada maniau, kad Ostapas Benderis – nors ir labai žavingas, tačiau sukčių sukčius. O dabar jis vadinamas „talentingu, protingu, imliu žmogumi“, vadinasi, jis yra puikus pavyzdys mūsų jaunimui, kuriančiam Lietuvos ateitį.

VIENAS: Taip, pasirodo, Ostapas – „mūsų laikų herojus“, nes įkūnija pas mus ypač vertinamą bruožą – asmeninės naudos siekimą nusikalstamu būdu, sugebant išvengti atsakomybės prieš įstatymą.

KITAS: Manau, nereikėtų dėl tokio teksto labai pykti ant Lietuvos televizijos. Galbūt šis herojus jos vadovams priminė kai kurių mūsų lyderių bruožus? Lyderių, apie kuriuos žmonės taip kalba: „kad ir teistas, bet vis tiek fainas“.