1863-ieji

Medalionas iš duonos. Autorius nežinomas. 1863-1864 m.

Pabaiga. Pradžia Nr. 805

Ypatingos relikvinės galios turi buvusio Vilniaus dominikonų vienuolyno celėje, kurioje buvo įkalintas K. Kalinauskas, surastas iš plaukų supintas žiedas. Tiesa, parodoje jis neeksponuojamas, bet galima išvysti kelis analogiškus, arklio ašutais apipintus juvelyrikos dirbinius. Matyt, tuo metu panašius gaminius dėvėti buvo labai populiaru. Laki vaizduotė piešia paskutinę naktį prieš mirties nuosprendį kūrusio vado portretą. Jo žudiko garbei įsteigtame muziejėlyje saugotas M. Muravjovo fotografinis atvaizdas su tame pačiame rėmelyje įdėta plaukų sruoga. Nežinau, gal ne tik man, bet ir tų eksponatų amžininkams į tobulumą įkūnijančią figūrą surištas žiedas simbolizavo kuriančias jėgas ir amžinybę, o beformė gaurų masė – chaosą, tamsą, destrukciją.

Duoniniuose medalionuose nuosekliausiai plėtotos sakralinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės tradicijos. Iš ruginių miltų ir seilių išminkytų paveikslėlių ikonografiniais pirmavaizdžiais pasirinkti garsieji buvusios Respublikos šventieji paveikslai iš Aušros Vartų, Šiluvos ar Čenstochovos. Stilistiškai nuo laiko patamsėjusiuose medalikėliuose galima įžvelgti renesansinių epitafijų (apibendrintos, monumentalios formos), barokinių edikulų (juodos spalvos dominavimas), klasicistinių antkapių (stabilios kompozicijos) atspindžių. Pavyzdžiui, vienas iki juodumo patamsėjęs, sukilėlių ar jų giminių rankų iki blizgesio nugludintas, laiko aptrupintas medalionas su Mergelės ir Kūdikėlio figūromis man pačiam pasirodė ypač artimas tame pačiame Nacionaliniame muziejuje saugomai XVII a. Vilniaus Šventos Onos brolijos iškabai. Ji, beje, saugota M. Muravjovo išdraskytame Senienų muziejuje. Žinoma, visiems su sukilėliais susijusiems artefaktams būdingi kameriniai formatai, retrospekcinis jų pobūdis pirmiausia atspindėjo romantinės pasaulėžiūros nuostatas (tad galima kalbėti apie eilinę oficiozinio klasicizmo ir jausmingojo romantizmo bataliją).

Kad ir kokios tragiškos bei siaubingos būtų sukilėlių ir jiems prijaučiančių žmonių kūrinių atsiradimo aplinkybės, dabartiniame postmoderniame kontekste jie atrodo kaip niekada aktualūs ir netgi šiek tiek ironiški. Reikšmingi, nes įrodo, kad meną („pasidaryk pats“ principu) galima kurti bet kur ir bet kada iš įvairiausių medžiagų, skirtingomis priemonėmis bei technologijomis. Tuo visi tie artefaktai man yra šiek tiek pankiški. Ilgą laiką jie galbūt nebuvo vertinti kaip meno kūriniai, bet dabar, kai meno samprata be galo išsiplėtė, visi šie daiktai užpildytų politinių kataklizmų gerokai apdraskytą tautinės dailės istorijos panoramą. Žvelgdamas į iš keistų medžiagų pagamintus šedevriukus prisimenu tokių postmodernizmo korifėjų kaip Tomo Friedmano (žaidžiančio cukraus gabaliukais) ar Marco Quinno (eksploatuojančio kraujus) produktus. Nieko nauja po šia saule, tiesiog kartais patiems reikėtų daugiau pasikapstyti, pasirausti po savo praeitį (čia rekomendacija menininkams ir ne tik jiems). Iš ten galima prisirinkti daugybę pamirštų temų, techninių sprendimų. Turbūt reikėtų kalbėti apie istorijos ar likimo ironiją, kadangi juokinga yra tai, kad carines represines struktūras turėję įamžinti ir garbinti ne tokių jau mažų mastelių, didelių finansinių sąnaudų reikalavę kūriniai (M. Muravjovo paminklas prieš tuometinę gubernatūrą, Šv. Jurgio koplyčia, galų gale – imperatorės Jekaterinos statula) per ilgą laiką išnyko be pėdsakų, o trapūs dalykai išliko.

Atskirą pogrupį sudarytų sukilimui pritariančių ponių aksesuaro atributai. Jie pagaminti profesionalų, todėl techninio padarymo požiūriu gerokai lenkia sukilėlių dirbinius. Dar 1861 m., tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje prasidėjus įvairioms demonstracijoms bei bruzdėjimams ir, žinoma, carinei valdžiai jas pradėjus brutaliai tramdyti (ak, kaip tai primena neseną praeitį), patriotiškai nusiteikusios ponios puošdavosi juodomis sukniomis, šalikais, skaromis, papuošalais. Neigiamą civilių požiūrį ir okupaciją atvirai reiškė apyrankės su spynos formos pakabukais, juodo gipiūro galvos apdangalai, gedulingos spalvos karoliai. Okupantų administracija griežtai žvelgė į tokias manifestacijas ir už tai baudė baudomis, areštu, kalėjimu (vėl prisiminčiau neseną praeitį, kai už trispalvės laikymą ir rodymą grėsdavo nemalonumai saugume). Paranojišką okupacinės administracijos poziciją demonstruoja dokumentai, kuriuose Vilniaus gyventojams išduoti leidimai turėti lazdą ar nešioti gedulą.

Dichotomija būdinga kiekybiniu požiūriu dominuojančioje tekstinėje (rankraštinėje, spausdintinėje) parodos dalyje. Nesiimsiu spręsti ir nagrinėti, kas parašyta kiekviename iš jų (žiauru, tačiau įprotis skaityti kompiuterio monitoriuje juoduojančias raides akis atbukino nuo bet kokio rankraštinio ženklo), tačiau grafologiniu ar kartografiniu požiūriu valdiški popieriai kelia nesuvaldomą nuobodulį bei slogutį. Skirtybes demonstruoja tai, kad propagandinėje medžiagoje (sukilimo metu vyko ne mažiau už ginkluotą kovą svarbesnė propagandinė konkurencija dėl pasyvių abejojančių sielų) sukilėliai į adresatus kreipdavosi ,,brolių ir seserų, bičiulių, draugų“ kreipiniais (viename atsišaukime rašoma taip: ,,ir nu szias dienas nebera jau newalos: nes nebera pona, ni bajora, ni mužika, ni žida, o esam wisi brolej ir wejkaj ligi arba wienodu, kejp prisz Pona Diewa, tejp ir prisz musu brangiojaj Tewine“). Caro tarnautojams gubernijos gyventojai – beveidė pavaldinių masė. Mirties nuosprendžiuose šalia mechaniškos, bedvasės rašysenos brutalia M. Muravjovo ranka iškeverzota: ,,Sutinku, bet užuot sušaudžius pakarti.“

Sukilėlių raštai bei spaudiniai įdomesni pasirodė vien jau dėl tos aplinkybės, kad ne vieną jų puošė paprastesnės ar komplikuotesnės kompozicijos vinjetės, inicialai, aprėminimai su charakteringa atributika – kovon kviečiančių sermėguotų, kontušuotų vyrų figūrėlėmis, iš ištiesintų dalgių, karabinų, revolverių sudėliotais panoplijais, nuolat pasikartojančiais erelio ir vyčio motyvais. Iki graudulio sujaudino vieni metai prieš sukilimą slaptos jaunimo draugijos „Piątkowiczy“ narių išleistas manuskriptinio laikraščio „Jedność“ egzempliorius, kurio smulkia, užapvalinta rašysena išmarginti lapai simbolizavo jaunatvišką optimizmą ir maksimalizmą. Panašiai sukrečia vienas pirmųjų lietuviško politinio plakato pavyzdžių – tais laikais prie Šaukėnų bažnyčios kažkieno priklijuotas lapas su dominuojančiu perlaužtu kryžiumi (įvykių Varšuvoje atgarsis) ir aplink jį išdėstytos visokio kalibro raidės (tais laikais vis bent kiek rašto išmokę žmonės puikiai jautė subtiliausius šrifto niuansus).

Atskirą raštijos ar ikonografijos pogrupį sudarytų karikatūros. Vienokias kūrė sukilėliai, kitokias – dailininkai nuo jų plačiąsias mases bandžiusios nuvilioti carinės administracijos užsakymu. Tarp pastarųjų darbų ekspozicijoje pateikta keletas karikatūrų pavyzdžių, kuriose sukilėliai – ,,lenkų ponai“ paversti operetiniais, tikro gyvenimo nepažįstančiais, neaiškias iliuzijas puoselėjančiais klounais (karikatūrinis diptikas „Прошу панов до лясаь Прошу панов с ляса“). Ypač daug dėmesio sulaukę tautiniai – sarmatiškieji – šių personažų kostiumai bei atributai (kreivos šleivos konfederatės, nukarę ūsai, liemenis vapsviškai įsmaukę švarkai).

Net būdamas didžiausiu patriotu turiu pripažinti, kad carinės karikatūros kur kas profesionalesnės už sukilėliškas. Pastarųjų autoriams trūko techninio meistriškumo, o ir virš galvų kabojęs Damoklo kardas (nepalankios kūrimo sąlygos, žinojimas, kad už tai gali būti stipriai nubausti) skatino tiesmukesnį, grubesnį humorą. Turbūt nereikia net plačiau komentuoti, kodėl pagrindinis dviejų kompozicijų komponentas yra kartuvės. Prie vienų budriai, spjaudydamasis stovi šuo-Muravjovas (paminklo Korikui pastatymo proga sukurta proklamacija), kitose kybo barzdotas stačiatikių šventikas (sukilimo dalyvių ar jį palaikiusiųjų reakcija į administracijos kreipimąsi į ortodoksų dvasininkus). Atrodo, kad piešta paskubomis, dairantis per petį.

Dar kartą prisimindamas sukilimo laikų nuotraukas apgailestaučiau, kad nebuvo normalių fotografavimo sąlygų sukilėlių lauko stovyklose, žygiuose ir susirėmimuose. Šias, esmines 1863 m. sukilimo akimirkas nemačiusiems savo akimis telieka įsivaizduoti arba pasikliauti dailininkų akimis. Deja, ekspozicijoje panašios ikonografinės medžiagos beveik nėra (išskyrus Olšankos kautynes vaizduojantį spaudinį). Ir tai būtų didžiausias parodos minusas – šeimyninio albumo principu statiškai išdėliota daiktų, popierių, nuotraukų išklotinė neperteikia trumpą laiko tarpą trukusio, tačiau sunkiai suvaldoma energija pasižymėjusio istorijos vyksmo mastų.

Be to, visą parodą lyg kokį audinį punktyriniu siūlu yra suvarstę posukiliminių represijų dygsniai. Vienoje vietoje matomi Sibiro tyruose dirbantys tremtiniai ar jų kapai (fotografijų ciklai), kitoje – malonės prašančių giminių raštiški kreipimaisi į baudėjus, dar kitoje – mirties bausmių nuosprendžiai, tardymų medžiaga, toliau – M. Muravjovo atsišaukimai bei potvarkiai. (Net per daug plačiai atskleista pasirodė ir grafo-koriko „kultūrinė“ veikla. Taip, iš tikrųjų po sukilimo jis aktyviai veikė rusifikuojant Šiaurės Vakarų kraštą. Iki šiol Vilniuje stovi ne viena generalgubernatoriaus iniciatyva perstatyta ar, kitais žodžiais tariant, tiesiog sudarkyta cerkvė. Įkišiu savo trigrašį, kad uoliam tikėjimo saugotojui ir puoselėtojui pati religija buvo paskutinėje vietoje. Tiksliau – verta dėmesio tiek, kiek tenkino valdiškus poreikius. Antraip tas pats asmuo viena ranka nebūtų perstatinėjęs cerkvių, o kita – griovęs, naikinęs bažnyčių, kurių istorinė, meninė vertė aptariamu laikotarpiu jau buvo puikiai suvokiama. Keistai atrodo parodoje eksponuojami keli objektai iš 1898–1915 m. Vilniuje veikusio M. Muravjovo muziejaus. Kad ir kokie kvaili būtų – auksu žėrinti iškaba ar aptarta plaukų sruoga. Nežinančiam istorinio konteksto lankytojui tas veikėjas nepasirodytų jau toks ir blogas – nors, žinoma, žodžių iš dainos neišmesi).

Vis dėlto manyčiau, kad didžiausio pabrėžimo užsitarnavo ne ,,represiniai“ eksponatai, nes 1863 m. sukilimas (bent jau minėtai pirmajai su įvykiu tiesiogiai susijusios visuomenės grupei) baigėsi ne šiais, trumpalaikiais ir tragiškais padariniais. Pirmiausia, daugiau dėmesio galėjo būti skirta ginklams, nes, kad ir kaip ten būtų, kovą, kaip tinkamiausią išsilaisvinimo iš priespaudos ir vergijos būdą, pasirinkę sukilėliai nebuvo pacifistai. Šiuo atveju keli (nes liko labai mažai – optimistiškai nuteikia tik iki šiol aptinkamos senienos, kaip prieš kelerius metus vieno Alytaus moksleivio Punios šile rastas ir istorijos mokytojo rūpesčiu muziejui padovanotas savadarbis, stilizuotomis detalėmis aptaisytas kertamasis-duriamasis įrankis) ginklai lyg sustingusios mumijos suguldyti po stikliniu gaubtu. Anachroniškų, Kęstučio (Punios kalavijas) ar Tado Kosciuškos (ištiesinti dalgiai) laikus menančių ginklų darymas buvo savotiškas kūrybinis aktas, o panaudojimas prieš modernią artileriją ir šaunamuosius ginklus turinčią reguliariąją kariuomenę prilygo militarizuotam performansui (kažkodėl į galvą vėl šauna tuo pačiu metu, tik kitame kontinente į ,,štuceriu“ apsiginklavusį ,,federalą“ akmeniniu tomahauku užsimojusio raudonodžio analogija), kurio tiesioginiais dalyviais ir paskutiniais žiūrovais buvo patys sukilėliai. Beveik plikomis rankomis prieš vienos galingiausių pasaulio imperijų armiją kovoję žmonės turėjo būti labai naivūs arba dideli idealistai.

Didžiausiu aktyvumu ir energija ekspozicijoje trykšta du A. Grottgerio ciklai („Varšuva“ ir „Lietuva“) sukilimo tema. Šio dailininko darbai (taip pat demonstruojama minėta ir dailėtyrinėje apyvartoje mažai žinoma tapybinė kompozicija, estampai „Kelionė į Sibirą“, „Kryžiaus dirbimas“) apskritai galėtų būti ne tik vienu svarbiausiu parodos leitmotyvu, bet ir savotišku šrifto raktu, padedančiu atskleisti šios instaliacijos ir viso istorinio įvykio esmę. Pabrėžčiau šmėklomis knibždančios girios ar vitališko puolimo iš „Lietuvos“ serijos vaizdus. Juose užfiksuotas ir optimistinis sukilėlių tikėjimas savo reikalu, ir mistinės jų nuotaikos, ir viso įvykio tragizmas bei sulaužyti daugelio likimai. Šios litografijos (sukurtos tų įvykių metu, po kelerių metų eksponuotos pasaulinėje Paryžiaus parodoje) demonstruoja, kad nors sukilimo kaina buvo žiauri, jis inspiravo paskutinę ir, manyčiau, pačią savičiausią vietinio romantizmo fazę. A. Grottgerio darbai, o ir visa meninė sukilėlių kūryba išreiškė tai, ką jautė ne vienas sukilėlis – pasipriešinimas nėra vien tik fizinė kova. Vėliau šia pamoka pasinaudojo aušrininkai ir varpininkai, rezistencijos prieš sovietinę okupaciją dalyviai, disidentai. 1863 m. sukilimo relikvijos liudija, kad šis įvykis buvo ir yra fundamentali kiekvieno mąstančio bei jaučiančio žmogaus drama, kova su savo ydomis ir negaliomis, egzistencinis pasirinkimas tarp laisvės ir blogio, pareigos ir malonumo.