Dailė

Tarpdisciplininė moteris

Birutės Zokaitytės paroda grafikos centre „Kairė–Dešinė“

Rima Povilionytė

iliustracija
Birutė Zokaitytė. „Tobulybė“. 2008 m.

Nėra ir negali būti nieko tarpdiscipliniškesnio už moterį. Visa savo būtimi ji liudija, kad fiziologija ir filosofija, biologija ir kulinarija, viešieji ryšiai, ezoterika, pedagogika su folkloru, psichologija, kosmetologija ir daugybė kitų tarpusavyje nesusijusių dalykų kažkokiu stebuklingu, menkai suvokiamu būdu sutelpa į vienos moters gyvenimą. Vyrams to neduota patirti. Moteris – indas, pripildytas/perpildytas tarpusavyje, rodos, visai nesiderinančių buvimo ir veikimo pasaulyje variantų. Akivaizdu, kad toks viduje kunkuliuojantis sprogus derinys veržiasi per kraštus ir provokuoja moteris menininkes reflektuoti šią būseną kūryboje.

Viena iš jų – Birutė Zokaitytė, pristačiusi naują savo parodą „Moteriškumo ritualai“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“. B. Zokaitytė priklauso kartai grafikių (Eglė Vertelkaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Kuckaitė), kurios Lietuvos dailės panoramoje užėmė aiškias pozicijas – viską aplinkui jos mato ir vertina per moters patirties prizmę. Jos atsinešė naują stilistinę „kalbą“ ir naujas temas. Nors visos menininkės sugebėjo rasti savo individualų charakterį, jų darbuose galima įžvelgti bendrų kūrybos principų, o kartais ir formos bei turinio motyvų. Jų darbams būdingas subjektyvumas, autentiškumas (pvz., Mendelejevo lentelę vertinti pagal jos dekoratyvų grožį); emocionalumas (jokia logika neturi pirmenybės prieš jausmą); skrupulingas dėmesys detalėms, fragmentiškumas; paradoksalus organiškumas (gebėjimas natūraliai suderinti buitišką lygmenį su „aukštąja, menine/moksline materija“, kičą su klasikiniais kanonais); kasdienybės demonstravimas, subtilus natūralizmas, iliustratyvumas. Be to, visų be išimties menininkių darbai nuspalvinti ironijos, kartais artėjančios prie juodojo humoro, atspalviais. Minėtos moteriškosios krypties grafikoje atitikmuo literatūroje – Giedros Radvilavičiūtės, Dalios Staponkutės tekstai.

Tokioje moteriškoje terpėje B. Zokaitytė jau daug metų žaidžia su pačių moterų susikurtais ir joms primetamais įvaizdžiais. Ji renka juos su preparuoti, kolekcionuoti mėgstančio mokslininko įkarščiu, aranžuoja ir atspaudžia. Šios parodos anotacijoje B. Zokaitytė pirmiausiai įvardija, ko joje nėra. Nėra akcentuojamas feministinis diskursas. Jis sąmoningai išbraukiamas: „Mane domino tiesiog tradicinė moteris, nes būtent tokia slepiasi po didžiausios feministės ir karjeristės kauke“. Jos dėmesio centre – moteris, nesiekianti niveliuoti savo lytiškumo, nepriešinanti jo vyriškam pradui, o atvirkščiai, pabrėžianti savo išskirtinumą, juo besimėgaujanti, ieškanti unikalių savo moteriškumo išraiškų. Menininkė sudalino ekspoziciją į tris dalis, pavadintas ilgais ir komplikuotais pavadinimais: „Mokslinio įvaizdžio estetika“, „Kūdikio baimės poetika ir šiuolaikinė etnografija“, „Elektroninių prietaisų antropomorfizacija“. Vienas parodos leitmotyvų – moters motinos ir vaiko santykių tyrinėjimas. Čia naudodama savo įprastą strategiją grafikė surenka ir tarsi drugelius prie sienos prisega šiai temai tinkančius atvaizdus – iš seno medicinos žinyno atklydęs kūdikis embriono poza, maitinančios nuogos moters paveikslas, stirniuko Bembio su mama atvaizdas. Tai galėtų virsti saldžia atvirute, tačiau Birutės grafikoje kičiniais atrodantys siužetai įgauna bauginančią formą, kaip ir džiaugsmą dėl motinystės keičiančios „paranojiškos“ visa apimančios baimės. Kūriniams autorė suteikia paslaptingo žaidimo su daugybe nežinomųjų formatą („Žaidimas“, „Ilga kelionė“).

Moters ir vyro santykiams skirtas atvirai seksualus „Įgulos“ ofortas su moteryje-vandenyne beplaukiojančiais irkluotojais. Taip pat diptichas „Mankšta“ ir baugiai pažeidžiamas moters atvaizdas oforte „Žaidimas su kamuoliukais“. Kasdienybės ritualus ženklina „Jūros tėkmė pietų pusrutulyje“, čia autorės vaiko portretai, paskiri asmeninei istorijai svarbūs fragmentai, miego būsena, rengimosi rutina fiksuoja visą žemišką buitį. Tuo tarpu anotacijoje gausiai aprašyta moters ir technikos priešprieša oforte „Peizažas“ su kaminais primena vienpusius santykius. Tiesiog moteris leidžia jai (technikai) būti šalia savęs. O ką ji galvoja, kol maunantis kojinę už jos rūksta kaminai, sunku apibrėžti. Pačios autorės žodžiais tariant, „net išgirdusi apie naują kurą, nekenksmingą aplinkai ir atstosiantį naftą, tikriausiai pirma pagalvočiau apie žavingus mėgintuvėlius, pilnus garuojančių įvairiaspalvių chemikalų, o tik paskui imčiau suvokti, kad galbūt pasaulio pabaigos kol kas nebus...“

Kad ir ką vaizduotų šioje parodoje, Birutė viską uždarė į apskritimo rėmus. Ir šiuo savo pasirinkimu, ko gero, buvo arčiausiai giluminių archetipinių moters motinos išraiškos formų. Šioje formoje užkoduotas cikliškumas, nuolat besikartojantis ritualas, ypač stiprus gyvenimo, kaip viską įtraukiančio ir viską apimančio besisukančio rato, įvaizdis. Ir jei galima ginčytis dėl videodarbo atlikimo, vieną ritualo funkciją jis tikrai atlieka – apsuka galvą ir įtraukia į transą taip, kad pažvelgus į sienas visi ant salės sienų kabantys apskritimai ima suktis.