Teatras

Birutės Mar „Meilužis“ Izraelyje

Tarptautiniam kamerinio teatro festivaliui „Teatronetto“ pasibaigus

iliustracija

Balandžio 22–24 d. Tel Avive, Izraelyje, vyko tarptautinis kamerinio teatro festivalis „Teatronetto“, jame dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Birutė Mar, vaidinusi spektaklį pagal Marguerite Duras novelę „Meilužis“. Festivalis „Teatronetto“ siekia sugrąžinti aktoriaus meno prestižą ir dėmesį scenoje vaidinančiam žmogui. Pasak organizatorių, pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėję sudėtingi ir puošnūs pastatymai, kuriuose naudojamos naujosios vaizdo ir garso technologijos, užgožė aktoriaus vaidybą, todėl pats laikas į scenos centrą sugrąžinti tiesiogiai žiūrovui vaidinantį aktorių.

Kasmet vykstantį festivalį „Teatronetto“ organizuoja „Bimot 2000“, šiais metais mininti savo veiklos 18 metų sukaktį. Trijų asmenų meno taryba išrenka 8 Izraelyje sukurtus naujus monospektaklius, kurie varžosi dėl trijų svarbiausių festivalio žiuri skiriamų apdovanojimų. Į programą įtraukiami ir 8 spektakliai iš užsienio šalių. Žanrinis festivalyje pristatomų spektaklių spektras labai platus: tai ir muzikinės monodramos, ir komedijos, ir literatūros kūrinių inscenizacijos.

Birutės Mar vardą šiemetinio festivalio „Teatronetto“ direktorius Gadas Kaynaras įsidėmėjo dar 1999 metais, kai Kylyje pamatė jos spektaklį „Žodžiai smėlyje“. Pasak Kaynaro, jam ir daugeliui kitų teatro žmonių „Meilužis“ buvo ryškiausias festivalio įvykis. Jo įsitikinimu, Birutė Mar – neprilygstama, ekspresyvi aktorė, kuri reiškia jausmus nuostabiai iškalbingomis akimis, kūnu, judesiais, išraiškingomis rankomis, švelniu ir muzikaliu balsu ir intelektu, spinduliuojančiu aktorei vaidinant. „Galite didžiuotis, kad jūsų šalyje yra tokia puiki aktorė. Mes tikimės, kad pajėgsime ją dar kartą pakviesti, į kitų metų festivalį“, – susižavėjimo neslėpė Kaynaras, reikšdamas ir padėką Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriui Adolfui Večerskiui už pagalbą organizuojant aktorės dalyvavimą festivalyje.

Grįžusi iš festivalio, aktorė pasidalijo pirmosios viešnagės šioje šalyje įspūdžiais.

Kuo ypatingas teatro festivalis „Teatronetto“?

Vykstant į festivalį tokioje ligi šiol nepažintoje, egzotiškoje šalyje kaip Izraelis, įdomu buvo viskas – nuo pirmo šilto nepažįstamo krašto dvelksmo atskridus lėktuvu naktį iki žmonių veidų, Tel Avivo gatvių ritmo, kultūros ir gyvenimo sąlyčio šiame tūkstantmečius menančiame krašte. Teatro festivalis „Teatronetto“, skirtas vieno aktoriaus teatrui, Tel Avive vyksta jau aštuoniolika metų. Čia populiarus aktoriaus – istorijų pasakotojo žanras. Šitai, žinoma, susiję ir su žydų tautai būdingu talentu – jų specifiniu humoro jausmu. Teko matyti puikiai atliktus populiarių Izraelio aktorių komiškus monologus festivalio atidarymo metu, kai amfiteatre susirinkę žiūrovai tiesiog virto iš kėdžių kvatodami. Festivalio organizatoriai akcentuoja būtent aktoriaus, kaip pagrindinės figūros teatre, svarbą, tad „Teatronetto“ – tai kasmet rengiamos savotiškos Izraelio aktorių „solistų“ varžytuvės – konkursinė programa, taip pat svečių teisėmis pakviečiami keli užsienio aktorių monospektakliai (šiemet teko sutikti jau iš ankstesnių festivalių pažįstamą žinomą teatro ir kino aktorę Juni Dahr iš Norvegijos, maskvietį Vsevolodą Čubenko, amerikietę Sarah Jones ir kt.).

Šiais metais festivalis buvo skirtas Izraelio šešiasdešimtmečiui (teko įsitikinti, kokia opi ir „karšta“ jiems valstybės tema ir jos jubiliejaus faktas), tad renginį lydėjo didelis spaudos ir visuomenės dėmesys, atidaryme dalyvavo Izraelio kultūros ministras bei miesto meras, kas rytą apie vakarykščius spektaklius pasirodydavo recenzijos didžiausiuose Tel Avivo dienraščiuose. Tad Lietuvos teatro dalyvavimas šiame festivalyje buvo svarbus ne vien menine prasme. Įdomu ir tai, kad festivalio spektakliai vyko „The Arab Hebraw Theatre“ – išskirtiniame Tel Avivo kultūros židinyje, kur kartu dirba ir arabų, ir žydų aktoriai (tai teatralų bendradarbiavimo pavyzdys nesutariantiems politikams ir visuomenei). Teko dalyvauti festivalio atidaryme, vykusiame Jafos (Tel Avivo senamiesčio) atvirame amfiteatre, iš kur atsiveria pajūris ir nuostabi miesto dangoraižių panorama ant kranto; ten scenoje, ekrane buvo projektuojamos Izraelio teatro istorijos nuotraukos – nespalvoti senų spektaklių fragmentai; skambėjo ištraukos iš jų klasikinių miuziklų, spektaklių. Buvo gražu ir netikėta stebėti, kaip tenykščiai žiūrovai myli savo žvaigždes; festivalio metu visame senamiestyje netilo muzika, vyko įvairūs gatvės renginiai, ligi vėlumos buvo pilna žmonių. Greta švenčiančios publikos buvo neįprasta visur matyti kareivius su automatais, nors Izraelyje tai nieko nestebina.

Kaip praėjo spektaklis, kokiomis kalbomis vaidinai, kaip jį sutiko žiūrovai?

Laukė nelengvas išbandymas – tą dieną, kai teko vaidinti du „Meilužio“ spektaklius skirtingomis kalbomis – anglų ir rusų (toks buvo organizatorių pageidavimas siekiant pritraukti skirtingą publiką), lauke tvyrojo keturiasdešimties laipsnių karštis. Vaidinant tokį emocionaliai subtilų „pustonių“ spektaklį kaip „Meilužis“, reikėjo dar ir žaibiškai „persijungti“ į kitą kalbą – tad vėlų vakarą po spektaklių galva, rodės, plyš. Spektaklio erdvė irgi buvo netikėta – senos architektūros skliautuotas puikios akustikos „rūsys“, lyg vaidintum sakralioje erdvėje. Izraelio žiūrovai jautrūs, buvo atėję nemažai profesionalų – sulaukėme ypač didelio festivalių organizatorių džiaugsmo, nes spektaklį šiltai ir palankiai įvertino jų teatro kritikai. Nustebino net lietuviškai kalbančių žiūrovų dėkingumas po spektaklio.

Kuo ypatingas Izraelis?

Izraelis turbūt visus mus traukia kaip mitologinė šalis, ten – Kristaus gyvenimo, Senojo ir Naujojo testamento žemė. Vykom (drauge su Adolfu Večerskiu, Antanu Kučinsku, Jolanta Rimkute, Remigijum Jančiausku) tikrai į sakralią kelionę, neapleido toks jausmas – vežiausi Bibliją, vakarais skaičiau. Nors iš tiesų kartais jauteisi lyg didžiuliame turguje: visur netylantis turistinis maratonas, kultūrų samplaika – žydai, arabai, rusai – tiek visko, tiek konfliktų ir interesų tokioje mažoje teritorijoje... Teko stovėti prie šventos jiems vietos, Raudų sienos, Jeruzalėje Velykų dieną (festivalis vyko žydų Velykų savaitę), jausti tų žmonių maldų karštį, tikėjimą; teko eiti Kristaus Golgotos keliu, stovėti ant Alyvų kalno – aplink matyti daug fanatiškų piligrimų, dar daugiau prekeivių, kuriuos kadaise Kristus mėgino išvyti iš šventyklos, bet kurie vėl čia, aplink, per amžius. Net sunku suvokti per tas kelias dienas patirtas emocijas. Sužavėjo Tel Avivo atmosfera, puiki jūros pakrantė ir žaluma, be galo atviri žmonės.

***

Spaudos atsiliepimuose, Lietuvą pasiekusiuose jau festivaliui „Teatronetto“ pasibaigus, taip pat gausu komplimentų spektakliui ir pačiai aktorei. „Tikrasis perlas buvo „Meilužis“ pagal Marguerite Duras romano inscenizaciją (scenografas Artūras Šimonis), vaidintas anglų kalba Birutės Mar, retos aktorės savo grožiu ir unikalumu, kuris mane, kaip ir daugelį kitų žiūrovų, sužavėjo savo magija bei aukšto lygio vyksmu scenoje, skirtu vieno žmogaus pasirodymui. Vientisa, aiški istorija, teisingai parinkti romano tekstai, tiksli veikėjos charakterio traktuotė, teatrališkos situacijos, minimalistinis, vaizdingas scenovaizdis. Tai jaudinantis ir graudus spektaklis. Pamačius tokį monospektaklį, visos abejonės dėl šio žanro išnyksta. Būtent toks jis ir turi būti.“ (Michael Handelsaltz, „Būtent tokis jis ir turi būti“, Ha’aretz, 2008 03 24)

„Spektaklis „Meilužis“, sukurtas pagal Marguerite Duras romaną, vaidinamas Birutės Mar, buvo vienas rečiausių mano matytų spektaklių, kuriame dera veržli erotika ir subtilumas, intymumas ir kuklumas – tiek žodžio, tiek kūno kalboje. O šios dvi kalbos sukuria dialogą. Kokia nuostabi meilė meilei ir teatrui.“ (Profesorius Shimon Levy, Teatron.)

Užrašė Daiva Šabasevičienė