Muzikos mokslas šiandien

Kaip įprasta, pasibaigus konferencijoms, klausiama: kas buvo gero, naujo? Taigi buvo ir gero, ir naujo, ir dar netikėto, taip pat ir įprasto. Kitaip neegzistuotų tai, kas pastovu, ir mes pamestume galvas nuo pastovaus kintamumo: juk pastovumas yra dieviška savybė. Taigi pagrobti ir nesaikingai nešami nepastovumo taptume tik plikai žemiški ir įnoringi.

Iš naujo pažvelgti į tradicinius reiškinius, svarstyti ir pateikti savo įžvalgų rezultatus, įkvėpti gyvybę užmirštiems ar šešėlyje atsidūrusiems muzikos meno, atlikimo, kūrybos, mokslo klausimams, pastebėti tai, kas nauja, nors egzistavo jau šimtmečius – visa tai yra konferencijų paskirtis ir tikslas. Daugpilio (Latvija) universitete vyko trečioji tarptautinė muzikos mokslo konferencija „Muzikos mokslas šiandien: pastovu ir kintama“. Pranešimai buvo išdėstyti latvių, anglų ir rusų kalbomis, iliustruoti gyvai atliktos bei įrašytos muzikos pavyzdžiais, kaip jau tapo įprasta, prisodrinti lentelėmis ir schemomis. Tarp pranešėjų buvo garbūs profesoriai ir magistro laipsnius įgiję muzikologai, muzikos pedagogai, doktorantai iš Latvijos Jazepo Vitolio muzikos akademijos bei Daugpilio universiteto, Lietuvos Kauno Vytauto Didžiojo bei Šiaulių universitetų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lenkijos Plocko pedagoginio instituto, Baltarusijos valstybinio universiteto kultūros ir meno fakulteto, Vitebsko P. Mašerovo valstybinio universiteto.

Pranešimų temos aprėpė skirtingas problemas: nuo etninės muzikos reiškinių priklausomumo skirtingoms rasėms ir didelių bei mažų tautų grupėms, kai vienu svarbesnių veiksnių tampa prigimtinės asmens savybės (prof. R. Apanavičius), aptariant muzikos improvizacijos kaip edukacinio bei meninio proceso dalies reikšmę (R. Petrauskis), Gordono muzikos teorijos mokymą kaip fundamentalų teorinį ir praktinį muzikos kontekstą (dr. M. Kolodzejskis), muzikos grafikos kaip muzikos percepcijos metodo taikymo galimybes (G. Zavadska), G. Peleco Requiem ir requiem žanro tradicijas (I. Rozenbaha), Biblinės tradicijos aspektus žodžio ir muzikos sąveikoje (V. Tumasonienė) iki interpretacijos ir pianizmo L. Garutos kompozicijose (D. Erliha), pučiamųjų ansamblių repertuarų problemų (prof. R. Urniežius), pedagogo pliusų ir minusų Latvijos muzikos akademijos studentų akimis (dr. I. Grauzdina), harmonijos kurso aukštosioms mokykloms problemų (dr. I. Bite) bei šios disciplinos perspektyvų šiandienėje Latvijoje (dr. E. Daugulis), edukacinių XX amžiaus muzikos programų (dr. I. Klimuk).

Daugpilio universitetas įkurtas 1921 metais ir yra antrasis Latvijoje, turintis Humanitarinį, Socialinių ir gamtos mokslų, Matematikos, Muzikos ir menų, Edukacijos ir vadybos fakultetus; yra Europos universitetų asociacijos narys, ryžtingai siekiantis atsinaujinimo, kolegiškumo, laisvos minties skleidimosi tikslų – taip savo įžanginiame žodyje kalbėjo universiteto rektorius Arvidas Barševskis.

Tradicijų kūrimas organizuojant įvairiakryptes ir įvairiašakes mokslo konferencijas, mokslinius skaitymus (Scientific Readings), Mokslų festivalius (šių metų rudenį), tačiau paliekant didelę erdvę nepaliaujamam mokslo minties judrumui, tolerancijai įvairioms nuostatoms bei naujovėms labai ženkliai pakeitė senojo Daugpilio universiteto įvaizdį. Išties, esame įpratę kreipti žvilgsnius į vakarus. Šiuo atveju turime pripažinti esant mokslinės minties kibirkštėlę visiškai netoli, – šiek tiek į rytus nuo mūsų.