Ne protu Rusiją suprast

M. Raškovskio nuotr.

„Musorgskis yra vienintelis ir toks visiems laikams išliks – dėl savo meno be sustingusių regulų. Niekad rafinuotas jautrumas nebuvo tiksliau išreikštas tokiomis paprastomis priemonėmis.“ Tai – Debussy mintys. Įrašykime čia Musorgskio vietoje Čiurlionį, ir šie žodžiai stebėtinai tiks apibūdinant jo dailės darbus. Na ką, abu juk genialių vizijų skatinami išpuoselėjo individualius išraiškos būdus, aplenkdami akademines pakopas ir diletantizmo akivarus. Abu juos gal panašiai svaigino laimė – vieną komponuojant „Borisą Godunovą“, o kitą tapant sonatas.

„Godunovo“ klavyrą – kaip juokų vertą kuriozą – Saint Saensas 1875 metais parsivežė iš kelionės po Rusiją į Paryžių. Pokštas supliuško, nes klavyru imta žavėtis. Kai gerokai vėliau ten buvo parodytas „Borisas Godunovas“, kilo mintis, kad tai „Peleaso senelis“ (turėta omenyje Debussy opera „Peleas ir Melizanda“).

O kaip buvo Rusijoj? Čaikovskio nuomonė: „Musorgskio muziką kuo nuoširdžiausiai siunčiu velniop. Tai vulgari, niekam tikusi muzikos parodija. Bet, visų šlykštybių nepaisant, jis prabyla nauja kalba, ji nėra graži, tačiau nenudėvėta.“ Velniop siunčiamą muziką „Godunovo“ autoriaus bičiulis Nikolajus Rimskis-Korsakovas girdėjo kiek kitaip: „Tą kūrinį aš dievinu ir podraug jo nekenčiu.“

Sankt Peterburgo Marijos teatre po sudėtingų peripetijų (parašant tris papildomus paveikslus ir kelis paskirus „numerius“), 1874 metais įvyko neįprastos muzikinės dramos premjera. Anuometinė publika „Godunovą“ įvertino nepalyginti palankiau negu profesionalūs muzikai (novatoriškiems opusams tai nebūdavo būdinga). Autorius po premjeros į sceną buvo kviečiamas dvidešimt ar netgi daugiau kartų. Opera Marijos teatro scenoje išsilaikė penketą sezonų ir iš repertuaro dingo tik to pareikalavus caro rūmams.

Penkiolikai metų praslinkus po Musorgskio mirties, 1896 metais Rimskis-Korsakovas ėmėsi „Boriso Godunovo“ redagavimo. Pateikė naują – kur kas efektingesnę – orkestruotę, o ir šiaip ką ne ką „patobulino“ rutininio muziko žvilgsniu. Ar Musorgskis būtų tam pritaręs? Jo orkestruotė – lengva, skaidri, linkstanti į kameriškumą. Vyrauja styginiai ir mediniai pučiamieji instrumentai, variniai naudojami labai atsargiai. Keista, bet po premjeros kovingai nusiteikę kritikai palankiai įvertino būtent orkestruotės originalumą. Musorgskio muzikinėje dramoje svarbiausias išlieka žodis ir dainuojančio aktoriaus raiška.

Bet ar imantis pirminės „Godunovo“ partitūros orkestrui dera tik atsargiai dainininkams akompanuoti? Anaiptol ne, nes jame esama svarbių proveržių, o ir tapdamas „fonu“ jis privalo pulsuoti gyvybe. Tokios orkestro muzikos tėkmės Vilniaus premjeroje, diriguojant Robertui Šervenikui, protarpiais stigo, natūrali scenos ir orkestrinės sąveika sušlubuodavo. Ir vėl pasigirdo kaltinimų „mažaraštei“ Musorgskio orkestruotei. Dalyko žinovai tvirtina, esą kompozitoriaus intencijas jautriausiai atspėjo ir 1939 metais jo operą instrumentuodamas išreiškė Dmitrijus Šostakovičius. Tačiau nepamirškim, kad su tapybišku Rimskio-Korsakovo variantu „Godunovą“ visame pasaulyje suaugino genialusis Fiodoras Šaliapinas, parengęs šį vaidmenį Maskvoje, Mamontovo teatre 1898 metais. Ryškių potėpių psichologinė vaidyba, monumentalumas, paslaptinga stačiatikiškosios Rusijos egzotika. Panašus buvo ir 1930 metais parengtas mūsų Valstybės Teatro spektaklis (Mstislavo Dobužinskio scenografija), kuriame Šaliapiną Kauno publika išgirdo 1934 metų gruodį.

Šis ir du pokario pastatymai (antrąjį iš jų dirigavo Jonas Aleksa) Lietuvoje buvo įtvirtinę apypilnį „Boriso Godunovo“ variantą – su vienu lenkiškuoju veiksmu ir finaline scena prie Kromų. Tokia operos versija politinę intrigą išskaido į du židinius, sureikšmina Grigorijaus vaidmenį, įveda neeilinį Marinos Mnišek personažą. Ar rinktis nepalyginti glaustesnį, retai kur rodomą pirmąjį operos variantą dabar paskatino meninės dingstys? Regis, kad taip – pamatęs įsitikini, kad pilnesnė to kūrinio versija režisieriui Mariuszui Trelińskiui kaišiotų pagalius į jo sumanymo ratus.

Uždangai atsivėrus sužavi Boriso Kudličkos (Slovakija) scenovaizdis – lakoniškas, monumentalus, reikšmingai kintantis ir daug kur gerai besijungiantis į veiksmą. Erdvus ir kartu kažkaip žiauriai uždaras, puikiai olando Marco Heinzo apšviestas. Prologas ir pirmasis veiksmas rodo ne bet kokią režisieriaus viziją ir preciziškai veikiančią jo ranką. Nužudomas caraitis Dmitrijus, nusikaltimo vieta scenos centre įsibūva visam spektakliui – tai dangstoma, tai vis kitaip atveriama. Bet jau spektaklio pradžioje yra ženklų, patariančių su scena nuoširdžiai sąveikauti ketinančiam žiūrovui daug kam pasirengti. Metraštininko Pimeno scenoje įsismagina Trelińskio (ir dramaturgo Piotro Gruszczyńskio?) ryškieji potėpiai. Senas, metraštį dorai rašantis vienuolis Pimenas? Tokio nebėra. Jis tapo tautinės religinės grupuotės vadeiva. Jaunieji juodai vilkintys fanatikai stovi ratu, sveikinasi ranką glausdami prie širdies ir ją tuoj pagal nacių pavyzdį iškeldami. O toliau? Smuklė Lietuvos pasienyje? Ne. Adresas tas pats, bet ten jau viešnamis. Jo „motinėlei“ (efektinga Ieva Prudnikovaitė) ne galvoje vienatvę praskaidrinančios šmaikščios dainelės. Lyg į savo namus įžengia Varlamas su Misailu (Arūnas Malikėnas ir Rafailas Karpis – yra į ką pažiūrėti!), bemat išdygsta ir pabėgęs iš Pimeno pašonės, į Lietuvą žingsnius kreipiantis Grigorijus (raiškaus balso rusų tenoras Sergejus Grankvistas). Atsiranda „panelių“, kaista gyvenimėlis, Varlamo garsiąją dainą apie Kazanės apsiaustį nustelbia Misailo diskotekinis ir dar kitoks siautulys. Policininkai! Kraujas! Jau trečią kartą spektaklyje, šįsyk – iš Varlamo nosies. Tačiau kažkaip paaiškėja, kad visi trys „vienuoliai“ – iš tos pačios fanatikų grupuotės. Policininkai nudobiami, Varlamas su Misailu nuseka paskui Grigorijų, pripažinę jį kaip vadą, kuriam nuo nieko sprukti (kaip reikalautų operos siužetas) nebereikia.

Edemas Umerovas (Borisas Godunovas) M. Raškovskio nuotr.

Cituoju režisieriaus tekstą, aiškinantį tolesnio veiksmo turinį: „Prie jūros, privačioje Godunovo rezidencijoje, jo dukra Ksenija gedi mirusio vyro.“ O mes regime, kaip vilkėdama maudymosi kostiumėliu (puiki Laurynos Bendžiūnaitės figūra, neprastesnis ir vokalas, ji tik ką iš baseino?), Godunovaitė pratrūksta isterijos priepuoliu, taip gedėdama jaunikio, su kuriuo nesuspėjo susituokti. Tėvas švelniai dukrą guodžia (pagal Trelińskį – apšaukia ir liepia nusiraminti), o šioji įžūliai aikštijasi, ne ką čia padeda ir „naujarusiškos“ auklės (Fausta Savickaitė) intervencija.

Reginiai didžiulėje televizijos studijoje aukštyn kojom apverčia įvykius prie Palaimintojo Vasilijaus cerkvės. Išbadėjusi minia pakeista manieringomis „kunigaikštytėmis“, Jurodivas (jautriai dainuojantis Mindaugas Zimkus) virto išdažytu transvestitu. Besistengdamas dabartiniam žiūrovui padaryti šią sceną įdomią, režisierius verčiasi per galvą, viską lyg chloro skiediniu apipildamas – kosminį sielvartą, neviltį, pamišėlio lūpose evangelinę jėgą įgyjančią siaubingą tiesą, caro prašymą, kad šis už jį melstųsi. Ar su absoliučiu muzikos ir teatro šedevru taip elgiamasi, siekiant išreikšti nūdienos mentalitetą ir Power Game formas? Kita vertus – skamba viskas puikiai. Į sceną mažiau žiūrėdamas, įvertini ir personažu tampančio, Česlavo Radžiūno „sustyguoto“ choro didžiulį vaidmenį, ir katarsinio epizodo prie Vasilijaus cerkvės iškalbą.

Bet gal tokia vizija režisierius savaip iliustruoja seną teiginį apie Rusiją: girdi, kad ir kaip maskaradiškai apsirengtų, norėdama atrodyti kitokia, ji visada liks ištikima savo archetipams. Gal Justinas Mikutis šitokią interpretaciją pavadintų „taikliu nepataikymu?“ Įvairiai kitą dieną galvoji, režisierių (gal kažkiek ir save) teisindamas, prisimindamas garsiąją Fiodoro Tiutčevo frazę: „Ne protu Rusiją suprast“ („Umom Rossiju ne poniat’“).

O scenoje tęsiasi statytojų naujai sumanytas siužetas. Suokalbininkai nusmeigia carą, kirčiu į galvą pribaigia ir jo sūnų Fiodorą (neįprasta mecosoprano vietoj girdėti berniuko balsą, bet Paulius Beniušis – šaunuolis). Ir vis šmėžuoja zuikiai. Ką jie reiškia? Keista, tačiau žiūrovo niekas nebejaudina. Nei Edemo Umerovo (Rusija) gražiu balsu ir ganėtinai raiškiai dainuojami Godunovo tekstai, nei netikėtai atsinaujinusi, subtilių niuansų praturtinta Vladimiro Prudnikovo vaidyba kuriant šį personažą. Neišsisklaido palieto chloro kvapas? Tad tik stebi, vis konstatuodamas – štai Audriaus Rubežio balsas tikrai tinka klastūnui Šuiskiui, o Arvydas Markauskas galėtų pasisaugoti šaržuodamas TV studijoje, nes per tai ne tik „vaidmens piešinys“, bet ir dainavimas nejučia slysteli. Pimenas – šaltas, orus, vengiantis žmogiškesnių niuansų. Toks tinka fanatikams vadovauti, tokį jį tiksliai kuria Vytautas Bakula. Kaip ir Eugenijus Vasilevskis – šūkaliojantį, miniai operos pradžioje įsakinėjantį Pristavą.

Spektaklio programėlė mini, kad 2005 metais M. Trelińskis paskirtas Didžiojo teatro Varšuvoje meno vadovu. O kaip yra šiandien? Tenykštė „Gazeta Stołezcna“ (2008 sausio 5–6 d.) cituoja naująjį Lenkijos kultūros ministrą Bogdaną Zdrojewskį: „Didysis teatras privalo tapti pastebimas Europoje. Tačiau nebendradarbiaujant su iškiliais menininkais, tokiais kaip Mariuszas Trelińskis, vengiant įdomių, novatoriškų sprendimų tą pasiekti sunku.“ Toliau laikraštis rašo: „Bet Mariuszas Trelińskis savo sugrįžimo į Varšuvą nepatvirtina. Gruodžio 20 d. planuojama Ch.W. Glucko „Orfėjaus ir Euridikės“ premjera neįvyks.“ (...) M. Trelińskis: „Dėl to labai nesijaudinu, nes turiu kitų pasiūlymų.“ Ir mini, kad vasarį įvyks jo režisuoto „Boriso Godunovo“ premjera Vilniuje, o vasarą „Baltųjų naktų“ festivaliui Sankt Peterburgo Marijos teatre jis parengs Gaetano Donizetti „Luciją iš Lamermuro“, ją diriguos Valerijus Gergijevas. Edinburgo festivalyje parodys Karolio Szymanowskio „Karalių Rodžerį“, irgi Gergijevui diriguojant.

Trelińskis nepažįsta natų. Bet aštrialiežuvis muzikologas Andrzejus Chłopeckis linki visiems natas skaitantiems muziką girdėti taip, kaip ją girdi Trelińskis. Tik ar jis deramai išgirdo ir „Godunovo“ partitūrą? Ar į ją įsiklausęs tą kūrinį pamilo? Jei taip, tai ko rausiasi po genijaus įkoduotas jo paslaptis? Operose jų yra (ypač geriausiose), ir naujai į jas žvelgdamas nuovokus režisierius randa būdų tokių mįslingų „atramos stulpų“ neišjudinti. Ar būtent tokios nuovokos šį kartą nepristigo Mariuszui Trelińskiui?