Minčių apie fotografiją skruzdėlynas

Mildos Zabarauskaitės ir Roberto Narkaus instaliacija. 2007 m.

Kiek kartų Lietuvoje buvo nuspaustas fotoaparato mygtukas? Kiek atvejų iš tų paspaudimų virto materialiomis nuotraukomis? Kiek kartų jos buvo pakartotos? Niekas nebesuskaičiuos. Kurios iš jų išbyrėjo iš atminties lyg pajūrio smėlis pro pirštų tarpus, kurios įsispaudė į vaizdų talpyklą? Kaip ir kodėl? Kas mums atsitiko po to, kai mumyse apsigyveno tie vaizdai? Galbūt kažkas sukūrė šabloną, kurį mes pakartojome milijoną kartų. Kaip kitaip paaiškinti daugybę tokių pačių vaikystės, vestuvių, nuogalių nuotraukų? Ir kodėl jos taip primena muziejuose kabančius paveikslus?

Vytauto Michelkevičiaus, Agnės Narušytės ir Linos Michelkevičės inicijuotas projektas „Foto/karto/istorio/grafijos“, paremtas kolektyvine kūryba (kiti prisijungė vėliau), bando užčiuopti tuos matomus ir nematomus siūlus, kurie nuaudė dabartinės Lietuvos fotografijos suvokimo audinį. Meninės ir tiesiog fotografijos. Su mokslininkų kantrybe ir nuožmumu projekto autoriai braižo erdvines schemas, dėlioja meno ir politikos įvykių laiko linijas, lipdo vaizdų juostas iš kasdienių fotografijų, interviu klausinėja specialistų, galbūt galinčių ką nors žinoti apie fotografijos istorijos eigą, ar laisvų asociacijų principu užlieja erdvę vaizdais (o gal kas savaime išlįs iš pasąmonės).

Paroda labiau primena mokslinę laboratoriją, kurioje taikomi visi įmanomi būdai atrasti, įvardyti, užčiuopti ar bent nujausti, kaip susikonstruoja fotografinių vaizdų istorija ir hierarchija.

Objektyvumas ir subjektyvumas yra lygiaverčiai šiame titaniškame darbe. Prospekto galerijoje ant sienų ir grindų išmėtyti projekto tinklalapyje rinkti žmonių įvardijimai, kas jiems pirmiausia asocijuojasi su Lietuvos fotografija. Kažkam „Pionierius“, kažkam mėšlo krūva, kažkam Dichavičiaus nuogalės.

Beieškant atskaitos taškų, bandyta įvardyti ir galimas Lietuvos fotografijos ikonas. Pagal apklausas parinkti tipiškiausi vaizdai, kurie padėjo sukurti originalų kūrinį, siekiantį išvesti portreto, peizažo ir akto vidurkį. Erdvėje viena už kitos sukabintos skaidrios nuotraukos leidžia pažvelgti per visas kiaurai, formoms ir fonams susilieti į vieną kūną. Vaizdas išplaukęs ir dar neaiškesnis, kaip ir realybėje neegzistuojantis žmogaus statistinis vienetas. Tačiau pati struktūra stimuliuoja fantaziją – galima žiūrėti pro šoną ir spėlioti, kur atsiranda susidrumstimo riba. Galima fiziškai suvokti, koks beprasmis yra noras apibendrinti, nes tai ima nieko nebereikšti (pvz., visi peizažai, visos moterys, visi žvėrys ir pan.). O galima tiesiog vizualiai mėgautis ištirpstančiu vaizdu, kuris primena būseną prieš pat užmiegant.

Ekspozicijos fragmentas

Čia pat, ant gretimos sienos, – autorinis Akvilės Anglickaitės darbas „Spaudos fotografai“: įamžinti fotoaparato mygtuko spaudėjai, vaizdų srauto kaltininkai. Jie užsimerkę. Tai simboliška, nes paprastai jų žvilgsnis yra medžiojantis. Žvilgsnis sugrąžintas į žvelgiančius. Tačiau šie net užsimerkę stebi save, nevalingai dėlioja kadrą. Instaliaciją papildo vienos dienos fotografijų srautas, projektuojamas ant portretų. Nuotraukos keičiasi tokiu greičiu, kaip būna filmuose, kai personažui prieš akis prasisuka visas gyvenimas. Atvaizdai mirga ir turi pasiduoti – pripažinti, kad kasdien murkdomės vaizdų jūroje. Atvaizdai tapo stipresni už mus. Mes nebegalime turėti vieno, kontroliuojamo, aiškiai suvokto atvaizdo. Jie sūpuoja, užbėga už akių, įlenda į panages ir verčia juos mėgdžioti. Jie nevaldomai poruojasi ir dauginasi. Tai nuo mūsų nebepriklauso.

Šią versiją patvirtina Antano Dombrovskij projektas – iliustracijos, kurtos savaitraščiui „Literatūra ir menas“, kur menininkas dėlioja iš žinomų fotografijų koliažus tarsi pripažindamas, kad atvaizdų kiekis yra jau daugiau nei pakankamas ir norint ką nors pasakyti galima pasinaudoti jau esamu labai išsamiu atvaizdų žodynu.

Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19) – dar vienas autorinis darbas prie fotografijos istorijos narpliojimo projekto. Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus pristato instaliaciją, kur ant užuolaidų pavidalo audeklo atspausta tipiška grupinė vestuvių nuotrauka. Iš pirmo žvilgsnio vaizdelis šimtą kartų matytas – pirmoje eilėje vestuvininkai sėdi, antroje grakščiai stovi. Visi žvelgia į objektyvą, t.y. į mus. Kažkiek trikdo, kad nuotrauka yra žmogaus dydžio. Verčia pasitempti. Vis dėlto rimtas ritualas. Tėvų vestuvės, gal tavo paties pradžios istorija (maždaug 8-ojo deš. stiliaus nuotrauka). Dar labiau trikdo tai, kad nuotraukoje – vien tik nuotakos ir jaunikiai. Šventės hierarchija suardoma pridauginus pagrindinių veikėjų. Kyla deja vu jausmas, taip, tarsi Trakuose savaitgalį! Daug vienintelių moterų, pažymėtų baltai, ir vienintelių vyrų, įvilktų į akivaizdžiai nepatogius kostiumus.

3xpozicija.lt kolektyvas. 2007 m.

Ironiškai atrodo tik žvelgiant iš šalies, o jauniesiems tai vis tiek vienetinė diena, svarbus, gal net lemiamas jų gyvenimo įvykis. Susikaupimas veiduose akivaizdus. Kiekviena pora turėjo savo nuotrauką, iš kurios atkeliavo, todėl įvykio reikšmingumas niekur nedingęs. Antra asociacija – kondensuotas pienas. Atmosfera sutirštinta tiek, kiek tik leidžia nuotraukos formatas. Atidaryme dalyvavusios, nors ir ne taip pasidabinusios, poros dar labiau ryškino instaliacijos efektą. Nori nenori prisimeni filmo „Būti Džonu Malkovičium“ sceną, kur visi veikėjai yra vienas ir tas pats žmogus. Taip ir jaunikiai su jaunosiomis, nors ir skirtingi žmonės, visi įsprausti į tą patį vienos dienos vaidmenį. Man kažkaip atrodo, kad kartu jiems jaukiau nei tarp meiliai ir įkyriai apžiūrinėjančių svečių.

Grįžtant prie mokslinės dalies – žemėlapių, užpildžiusių kone visą antrosios „Prospekto“ galerijos salės erdvę. Jie gali jus užimti savaičių savaitėmis. Ne tik todėl, kad schemos hipnotizuoja savo augančia lyg kristalas ar jūržolė forma, bet ir dėl unikalios informacijos darinio. Tyrinėjantiems fotografiją šie labai pravers vien jau kaip mentaliteto studija. Gera žinia yra tai, kad projektas turės spausdintą katalogą, galintį tapti parankine knyga. Nes net šventasis visko neišžiūrėtų, o ir pažiūrėjęs niekaip neprisimintų, nes žemėlapiai-schemos yra erdviniai dariniai. Juos verčiau naudoti konkrečioms jungtims pasitikrinti arba galima ilgai stebėti ir laukti naujų, visai netikėtų įžvalgų.