Muzika

Muzikinės alternatyvos siekis

Pokalbis su smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu

iliustracija
Martynas Švėgžda von Bekkeris

Jau šeštą kartą Lietuvoje vyko alternatyviosios muzikos festivalis „Alternatyva 2007 – tolerancija“. Festivalis siekia pateikti muzikinę alternatyvą visiems, jaučiantiems išliekamosios vertės meno poreikį. Kasmet akcentuojamas vienas kuris nors socialinis aspektas, šiųmetė renginio tema – tolerancija. Apie festivalį ir kelią iki jo kalbamės su festivalio sumanytoju, kūrėju ir svarbiausiu organizatoriumi, smuikininku Martynu Švėgžda von Bekkeriu.

Papasakokite trumpai apie save: ilgus metus gyvenote Vokietijoje, kalbate bent šešiomis kalbomis, dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, gastroliuojate garsiausiose užsienio scenose… Nuo ko viskas prasidėjo?

Vokietijoje, Hamburge, pragyvenau aštuonerius metus, tai buvo mano pirmas išvažiavimas į užsienį ir pati profesinių studijų pradžia. Vokietija man padėjo mokslais, festivaliais, tarptautiniais konkursais, diplomais. Vokietijos „Rotary“ ir „Lions“ klubai į mane investavo dideles lėšas. Ten išsikovojau tarptautinį pripažinimą klasikiniame akademiniame lygmenyje. Po kiek laiko ėmiau dėstyti privačiai, dar vėliau tapau savo profesoriaus asistentu. Taigi dar studijuodamas įsiliejau į profesionalią veiklą – ir kaip solistas bei akompaniatorius, ir kaip aukštosios mokyklos dėstytojas. Kai atsirado ir koncertinės veiklos, teko pačiam rūpintis visais organizaciniais reikalais, tad Vokietija man buvo tikra gyvenimo mokykla be jokių pagražinimų. Taip pat aštuonerius metus praleidau Paryžiuje. Čia važiavau nebe studijuoti. Neturėjau niekam nieko įrodinėti, nes jau buvau laimėjęs tarptautinę J. Brahmso premiją ir dar keturis tarptautinius konkursus. Tačiau didžiausiu rūpesčiu man tapo pats išlikimas, nes nuomos ir gyvenimo išlaidos Paryžiuje nepaprastai didelės. Supratau, kad išgyventi Paryžiuje yra dešimt kartų sunkiau nei laimėti tarptautinį konkursą – net didžiausiam konkursui užtenka ruoštis po aštuonias valandas per dieną ištisus metus ir, jei esi nors kiek talentingas, žinai, kad vis tiek parsiveši kokį nors laimėjimą. Net turiu tokį posakį: „Išlikti – tai ir yra laimėti“.

Kuo vertėtės, kad pragyventumėte Paryžiuje?

Dėsčiau privačiai, tačiau tai buvo labai maži pinigai. Tekdavo pačiam susirasti, kur groti – juk pripažinimas dar neatveria visų durų. Pasaulis pilnas tarptautinių konkursų laureatų! Ir kam jie reikalingi? Niekam! Tiktai tiems, kurie sugeba iš to uždirbti pinigų, arba atlikėjas yra tiek fenomenalus, kad jo pasirodymų prašo patys klausytojai. Tačiau taip nutinka itin retai. Taigi pats privalai rūpintis savo koncertais. Žinoma, vardo pripažinimas suteikia šiokių tokių lengvatų: jei susirandi salę, kurioje norėtum groti, tavęs jau nebegali nepriimti. Tai labai svarbu. Bet neaišku, ar iš to uždirbsi pinigų. Turi sužavėti savo projektu, pasiūlymu, programa, būti kažkuo išskirtinis ir įdomus, tada galbūt ir uždirbsi šį tą… Kaip matote, tai – rinkodaros subtilybės, ir iki grojimo smuiku dar labai toli.

Žiūrint iš dabarties perspektyvos į tuos nelengvus bandymo išgyventi Paryžiuje metus, ar galite dabar sau pasakyti, kad vis dėlto „prasimušėte“ ten kaip menininkas?

Į šį klausimą atsakysiu labai paprastai: 2005 metais Prancūzijos prezidento Jacqueso Chiraco iniciatyva buvo surengtas pirmasis jungtinis visos Europos kultūros simpoziumas, į kurį iš kiekvienos šalies buvo pakviesti kultūros ministras ir 3–5 skirtingų sričių kultūros veikėjai. Buvau vienas iš lietuvių, kuriuos pakvietė.

Kokie Jūsų organizuojamo festivalio „Alternatyva“ tikslai? Kasmet jis turi net atskirą temą, akcentuojančią vieną ar kitą socialinį aspektą.

Man yra svarbūs pilietiniai ir visuomeniniai aspektai, apskritai Lietuvos visuomenė. Noriu, kad festivalis kreiptų žmones pilietine, patriotine, intelektualine linkme, kad išmoktume bendrauti, diskutuoti, reikšti nuomonę, išklausyti vieni kitus, o svarbiausia, kad darytume visa tai be pykčio. Pyktis yra destruktyvus, todėl stenkimės jį suvaldyti ir pradėti gerbti aplinkinius, net savo priešus. Tuomet galima taikiai išsiaiškinti daugelį dalykų ir net kitaip pažvelgti į pašnekovą, pradėti dalytis su juo šviesa – turiu omenyje dvasinę, intelektualinę šviesą. Nė vienas gyvas organizmas negali egzistuoti tamsoje.

Ar jaučiate aktyvų visuomenės atsaką į Jūsų organizuojamą festivalį, ar noriai žmonės lanko renginius, kiek šiemet jų vyksta ir kokiuose miestuose?

Šiemet vyko apie 50 renginių visame Aukštaitijos regione. Labai džiaugiuosi! Jaučiu nepaprastą atgarsį iš festivalio lankytojų. Esu labai nustebintas, nes šiais metais festivalis patyrė neįtikėtiną antplūdį šviesių jaunų žmonių, kurie nėra agresyvūs, nėra pikti, o yra protingi, labai gražūs, labai žavūs savo jaunyste, energija. Jie turi savo nuomonę ir moka tarpusavyje kalbėtis. Panevėžyje per „Tolerancijos“ susitikimą su Dariumi Kuoliu ir Alina Orlova man buvo gražu, kad žmonės rinkosi į koncertą po vieną, po du. O išėjo iš koncerto grupėmis po aštuonis, po dvylika žmonių!

Anksčiau būdavo įvairių reakcijų, bet dabar aš matau, kad žmonės kooperuojasi. Jie dėkoja, kad buvome. To užtenka. Tema sklinda – vadinasi, mes esam aktualūs. Aš laimingas, kad renginys, kuris dabar aštuonis kartus didesnis už pirmuosius, funkcionuoja, kasmet mes sukam galvas, kaip padaryti dar geriau. Man asmeniškai „Alternatyva“ – tarsi šeštus metus į mokyklą leidžiama dukra. Juokauju, kad „skripkelė“ yra mano žmonelė, o „Alternatyva“ – dukrelė.

Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie palaiko Jūsų idėjas ir organizuojamą festivalį?

Norėčiau kreiptis ir į jaunimą, ir į senimą, į visus alternatyvius menininkus, kurie neranda nišos savo kūrybai arba erdvės savo darbams eksponuoti, bet galbūt turi labai originalių idėjų – mums viskas yra įdomu, ir mes mielai suteiktume galimybę pademonstruoti savo kūrinius, surengti koncertą ar renginį. Sudarinėdami festivalio programas, visada apie tai pagalvojame, nes norime, kad „Alternatyva“ išliktų kūrybine, pilietine niša originalioms idėjoms, naujiems sprendimams, o tam yra sudarytos visos sąlygos. Visada ieškome pačių gražiausių formų visa tai pateikti publikai. Noriu kreiptis ir į verslininkus, paskatindamas juos sekti festivaliui paramą pasiūliusios kompanijos „Philip Morris Baltic“ pavyzdžiu. Smagu matyti, kad Lietuvos verslas tampa socialiai atsakingas. Vis dar retas atvejis Lietuvoje, kai nereikia prašyti paramos, o ji pati ateina. Linkiu verslininkams suprasti, kad visuomenei jų pagalba itin reikalinga.

Kokie Jūsų tolesni planai, susiję su Lietuva?

Turiu įvairių planų, jų dabar nesakysiu. Vilnius yra mano namai, esu trečios kartos vilnietis, esu čia nuo pat pradžių, čia gyveno mano tėvai, seneliai. Kita vertus, tai labai maža erdvė, jautri ir pažeidžiama, nes reikia neužmiršti, kaip žmonės čia gyvena, kas jiems sunku, kas jiems patinka ir nepatinka. Kad žinotum, kuo Vilnius gyvena, reikia pačiam čia gyventi. Mano dabartiniai planai – nenutrūkstama sąsaja su Vilniumi per darbus, per namus, per tai, kad esu vilnietis. Vilniečiai juk dažnai keliauja po pasaulį. Vilnius, kaip ir dera sostinėms, yra kosmopolitiškas miestas, o nemažai vilniečių – kosmopolitai, aš taip pat. Tačiau norėčiau pabūti Lietuvos ir užsienio valstybių tarpininku – iš ten į Lietuvą atpūsčiau naujų kultūrinių vėjų, kad Lietuva ir toliau kultūriškai augtų ir klestėtų.

Kalbėjosi Kristina Karalytė