Maratono belaukiant

Robertas Šervenikas ir Freddy Kempf K. Sereikaitės nuotr.

Lapkričio 13–25 d. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, gastroliuoja Didžiojoje Britanijoje. Orkestras su jaunu britų pianistu Freddy Kempfu, neseniai viešėjusiu Lietuvoje, surengs 12 koncertų. Prieš išvykstant į gastroles kalbėjomės su maestro R. Šerveniku.

Kamilė Rupeikaitė: LNSO turėjo ne vienas reikšmingas gastroles Europos ir Azijos salėse, tarp jų – su šviesios atminties maestro Mstislavu Rostropovičiumi. Kuo ypatingos šios gastrolės, kokie Jūsų lūkesčiai?

Robertas Šervenikas: Šios gastrolės ypatingos pirmiausia tuo, kad vyks Anglijoje, kur mes seniai nekoncertavome (nuo 1994-ųjų, – red. past.), be to, iš viso yra 12 koncertų, aprėpta gana plati Anglijos teritorija (Derbis, Sautendas, Londonas, Kembridžas, Karlailis, Bradfordas ir kt.). Man ir orkestrui labai svarbu, kad yra koncertas Londone. Manau, kad į jį susirinks daug reikšmingos publikos. Iš šių, kaip ir iš kiekvienų gastrolių, tikimės sėkmės. Kad publika, kuri ateis mūsų klausytis, nenusiviltų. Kaip žinia, Anglijoje koncertuoja gausybė kolektyvų, įvairių teatrų orkestrų bei solistų tiek iš Rytų Europos, tiek iš Vakarų Europos ir Amerikos, taigi patekti gastroliuoti ten nėra taip jau paprasta. Organizuoti tuos 12 koncertų skirtinguose miestuose yra didelis darbas.

Man, kaip dirigentui, norisi, kad kolektyvas nepavargtų per kasdienių koncertų maratoną (turėsime tik vieną laisvą dieną). Norisi, kad visi būtume sveiki, žvalūs ir pasirengę parodyti tai, ką visi kartu galime padaryti geriausio.

K. R.: Kodėl gastroliuojate būtent su pianistu F. Kempfu – ar dėl to, kad jis šiuo metu Anglijoje yra populiarus?

R. Š.: F. Kempfas priklauso IMG agentūrai, kuri organizuoja šias gastroles. Jis yra labai populiarus Anglijoje, todėl galbūt ir yra pasirinktas šioms gastrolėms.

K. R.: Kokia gastrolių programa?

R. Š.: Grosime tris simfonijas (C. Nielseno, J. Brahmso ir A. Dvoržako), dvi uvertiūras (L. van Beethoveno „Egmontą“ ir G. Rossini „Vilhelmo Telio“), o su solistu – S. Rachmaninovo fortepijoninius koncertus (1, 2, 3) bei „Rapsodiją Paganini tema“. F. Kempfui tai irgi didžiulis maratonas, nes jis groja visuose koncertuose. O kartais tą patį vakarą turės skambinti net du S. Rachmaninovo koncertus, pavyzdžiui, Nr. 1 ir Nr. 2.

K. R.: Žodis „nacionalinis“ kolektyvo pavadinime įpareigoja puoselėti ir mūsų krašto muzikinę kūrybą. Tokios intensyvios gastrolės būtų puiki galimybė pagriežti, pavyzdžiui, M.K. Čiurlionio ar O. Narbutaitės simfoninį kūrinį. Kodėl šių gastrolių programose nėra nė vieno lietuviško kūrinio?

R. Š.: Deja, turime taikytis prie to, ką siūlo organizatoriai. Manau, kad ir pianistas nenorėtų groti tiek daug skirtingų kūrinių, bet salės organizatoriai užsako tai, ko jie nori. Niekur nedingsi – reikia groti tai, kas, anot organizatorių, patiks ir bus įdomu jų publikai. Be abejo, gaila, kad nėra lietuviško kūrinio.

K. R.: Vadinasi, šiuo atveju nebuvo jokios galimybės patiems siūlyti bent vieną kūrinį gastrolių programai?

R. Š.: Ne, nebuvo. Šiek tiek apmaudu, tačiau apskritai manau, kad grosime labai gražią programą. Beje, panaši istorija buvo ir su Lietuvos kamerinio orkestro gastrolėmis Japonijoje šiais metais. Mes siūlėme, kad programoje būtų bent vienas nedidelis lietuviškas kūrinys. Iš pradžių organizatoriai sutiko, paskui pasakė „ne“ – neva jų publikai tai būtų nelabai įdomu...

K. R.: Ar tokia situacija yra daugelio gastrolių atveju?

R. Š.: Taip. Pažiūrėkim, ką gastrolėse groja kitų šalių kolektyvai. Aišku, pavyzdžiui, jeigu gastroliuoja Vokietijos kolektyvas, jis turi daug klasikinės-romantinės vokiečių muzikos, jau tapusios visuotine. Tačiau jie retai atlieka šiuolaikinius savo šalies autorių kūrinius. Organizatorių nuomone, tam yra specialūs festivaliai, speciali publika. Nors ir šiuolaikiniai kompozitoriai rašo labai daug įdomios muzikos, kuri nėra ultramoderni, o kaip tik sukelianti labai gilias publikos emocijas. Kiek man yra tekę diriguoti A. Martinaičio, O. Narbutaitės, A. Šenderovo, V. Barkausko kūrinius užsienyje, nuomonės apie jų kūrybą visada labai pozityvios.

K. R.: Ar minėtų autorių kūriniai, Jūsų diriguoti užsienyje, skambėjo būtent festivaliuose, ar tiesiog sėkmingai pateko į gastrolių programas?

R. Š.: Jie pateko įvairiai. Kai yra galimybė pasirinkti programą, tuomet įtraukiame lietuvišką kūrinį. Kartais organizatoriai patys prašo ko nors lietuviško ar mes patys lietuvišką kūrinį siūlome kaip vieną iš gastrolių sąlygų. Pavyzdžiui, man yra tekę groti su Kairo orkestru F. Bajoro kūrinį „Exodus nr. 2“ – mes norėjome, kad ten skambėtų lietuviškas kūrinys. Šioms gastrolėms Britanijoje susitarti dėl lietuviško kūrinio, deja, nepavyko.

K. R.: Kokia, Jūsų nuomone, šiandien yra Nacionalinio simfoninio orkestro forma?

R. Š.: Gera. Pasiruošimą gastrolėms dabar nutraukė pauzė, nes dalį instrumentų reikėjo išvežti autobusu. Manau, kad šita priverstinė pauzė nesutrukdys orkestro artistams išlaikyti formą. Svarbiausia, kad gastrolių metu neprarastume geros nuotaikos. Kai laukia toks maratonas ir nemažas nuovargis, yra labai svarbūs kolektyvo tarpusavio santykiai, psichologinis klimatas. Nuvykę mes jau kitą dieną turime koncertą netoli Lydso. Mums labai svarbu su pianistu operatyviai repetuoti, nes su juo esame groję tiktai S. Rachmaninovo Antrąjį koncertą. Kai jis buvo Lietuvoje, nenorėjo repetuoti tų kitų koncertų – toks buvo jo pasirinkimas.

K. R.: Kelionę į Didžiąją Britaniją turbūt galima pavadinti šių metų sezono kulminacija?

R. Š.: Taip, tai yra pačios reikšmingiausios ir ilgiausios mūsų šių metų sezono gastrolės. Grįžę tęsime sezoninius koncertus.

K. R.: Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmingų gastrolių ir lauksime sugrįžtant.