Pirmasis

Apie dokumentiškumą

ŠMC parodoje „Tarp mūsų“

Ieva Petkutė

iliustracija
Kristina Inčiūraitė. „Blondinės“. 2005–2006 m.

Koks iš tiesų skirtumas tarp to, kas yra laikoma bendrybe, ir to, ką vadiname skirtimi. Vien pradėjus klasifikuoti dalykus, kurie mums artimi ir kurių būtume linkę atsisakyti, iškart nurodome, kad jie egzistuoja viename pasaulyje. T.y., kad visa, ką pažįstame, žinome ar prisimename, nesvarbu, ar mums patinka, ar ne, sudaro mūsų pasaulio visumą. Iš tiesų, juk turėdami pirštus negalime išmesti tarpupirščių. Tegalime priimti reiškinius ir nustatyti savo santykį su jais.

ŠMC atsidariusi paroda „Tarp mūsų“, kuri subūrė 6 menininkes, pateikia šiandienos pasaulio situacijos matymą. Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Vilma Šileikienė, Kristina Inčiūraitė stebi aplinką „Tarp mūsų“ ir, pasitelkusios populiarias dokumentavimo priemones – fotografiją, tekstinį aprašymą, vaizdo ir garso įrašą, įvairius tikrovės objektus, pateikia tikrovės reiškinių vaizdą, kuriame susikerta skirtingi kontekstai, istoriniai laikotarpiai, priežasties ir padarinio ryšiai.

Parodos idėjos įgyvendinimas tampa savotišku tinklu, primenančiu google paieškos sistemą. Šioji sistema veikia mūsų, t.y. lietuvių, aplinkoje. O kūriniai tampa raktiniais žodžiais, kuriuos įvedus „išmetama“ daugybė atsakymų, susipina įvairūs kontekstai bei iškyla naujų idėjų. Menininkės ima fiksuoti mūsų ir kitos tautos susidūrimo variantus (A. Skersytė, „Suomiška kavos gėrimo ceremonija“, 2007, L. Stasiulytė, „Atplaukiantis laivas“, 2007).

Menininkės eksploatuoja tikrovės reiškinius: pagal Vilniaus modelių namų modelių aprašymus sukurti drabužiai K. Inčiūraitės „Bangoje“ (2006). I. Stanaitytės tėvo buto sienos jos fotografijose („Namai“, 2007), V. Šileikienės nuotraukų serijoje „Pagaminta Lietuvoje“ (2004–2005) užfiksuoti Lietuvos dailės muziejaus objektai, parodos atidarymo metu, per A. Skersytės surengtą meninę akciją, buvo suvalgytas Valdovų rūmų formos tortas.

Didelė dokumentiškumo dozė verčia abejoti, ar tai menas, ar gyvenimas. Tikrovės pajautimą sustiprina ir tai, kad kiekvienas kūrinio motyvas įvedamas į istorinio laikotarpio kontekstą, taigi kartu tampa vaizdine praeities įvykių dokumentacija. Bene ryškiausiai tai atsiskleidžia V. Šileikienės nuotraukose, kur vaizduojami žmonių sukurti daiktai, skirti praktiniam naudojimui. Šalia – spausdintas tekstas, trumpai nusakantis, kokiomis aplinkybėmis daiktas buvo autoriaus sukurtas. Dokumentavimo principas primena C. Boltansky darbus, kuriems būdingi nebūties temos svarstymai per žmogiškąją atmintį ir istorinę praeitį. Daiktai meno kūrinyje veikia tarsi gyvi objektai, su sava istorija. Pats dokumentiškumo elementas kalba apie atminties išsaugojimą, priešinimąsi užmarščiai. Primenant praeitį, skatinama ją permąstyti, siekti gilesnio suvokimo.

iliustracija
Laura Stasiulytė. „Atplaukiantis laivas“.
2007 m.

Kai kurie darbai nurodo į priešingą išsaugojimui procesą – mūsų erdvėje vykstančią nesustabdomą kaitą ir nykimą. Prasta dokumentacija arba jos nebuvimas garantuoja užmiršimą, kuris neleidžia atsirasti jokiam – nei teigiamam, nei neigiamam – santykiui su objektu. Užmiršti, nebeprisimenami dalykai egzistuoja tarsi vaiduokliai. Konkretų ryšį nurodo priklausomybė. Tai, kas kažkam priklauso, nurodo į atsiradimą, taigi – istoriją. O priklausomybės nebuvimas kalba apie metaforinę mirtį, savitumo netekimą (L. Stasiulytė, „Aruodas“, 2007).

Nors ieškoma santykio su tikrove dėmesio centre pateikiant daiktinius objektus, parodos idėjos pagrindiniu elementu išlieka žmogus, tiksliau – jo buvimo nujautimas. Žmogus reiškiasi kaip stebėtojas, pats žvelgiąs pro fotokameros objektyvą ar į patį objektą. Tikrovės ir meno kūrinio plotmės suartėja taip, jog ima atrodyti, kad pats tampi parodos eksponatu, t.y. atlieki funkciją, kurią diktuoja kūrinių dokumentiškumas. Žiūrovas padaromas tuo, kam pavesta žiūrėti, pamatyti ir (bent jau kol kas) išlaikyti atmintyje (juk tai ir yra dokumentacijos siekiamybė). Tampa nebeaišku, ar tai, ką regime, iš tiesų egzistuoja, ar tai tėra mūsų pačių sukurtas iliuzinis objektas? Kam tai priklauso – praeičiai ar dabarčiai? Kas yra autentiškiau: tai, kas buvo padaryta anksčiau ar dabar? Kas kelia mažiau abejonių, ar tortiniai Valdovų rūmai, ar tie Katedros pašonėje?

Kūriniai neperša jokio istorijos ar dabarties vertinimo. Jie lieka atviri interpretacijai, leidžia formuoti savą žvilgsnį, pagal kiekvieno žinias ir vertybių sistemą. Randasi dabarties ir praeities samplaika, kuri skatina reaguoti ir klausti. Kūriniai kalba apie kasdienius dalykus neklampindami į egzistencinę problematiką, tačiau vis dėlto neleidžia pabėgti nuo suvokimo, kad kiekvienas prisidedame prie savo laikmečio istorijos. O vis dėlto gerai, kad suvalgėme tuos tortinius rūmus. Dvejų būtų per daug, – pamaniau aš, pro pirštus pažvelgusi Gedimino kalno link.