„Moljeras: teprasideda komedija“

Šį savaitgalį Lietuvos ekranuose pasirodo prancūzų režisieriaus Laurent’o Tirard’o komedija „Moljeras: teprasideda komedija“ („Moličre“, Prancūzija, 2007). Filmas nukelia į 1644-uosius, būsimo pasaulinės literatūros klasiko Moličre’o jaunystės metus, kai jis su savo trupe įvairiuose Prancūzijos užkampiuose nesėkmingai statė tragedijas ir negalėjo atsiginti nuo antstolių. Pagrindinį herojų suvaidino ryškiausias prancūzų jaunosios kartos aktorius Romaine’as Duris. Turtuolį Žurdaną, ištiesusį Moljerui pagalbos ranką, suvaidinęs mėgstamas Naujosios bangos aktorius Fabrice’as Luchini birželį už šį vaidmenį apdovanotas Tarptautinio Maskvos kino festivalio prizu geriausiam aktoriui.

Pateikiame filmo „Moljeras: teprasideda komedija“ aktorių mintis apie jų vaidinamus personažus.

Romaine’as Duris: Filmo scenarijus įtraukė kaip geras kriminalinis romanas. Dėl mokyklos kaltės Moličre’o dramos man, deja, atrodė senamadiškos ir sustingusios. Skaitydamas Vignerono scenarijų supratau, kad tai, ko mus mokė, neatspindėjo Jeano-Baptiste’o aistros ir energijos. Jo kūriniai gali sujaudinti jaunimą, jei bus pateikti paprastai ir gyvai. Moličre’as yra šiuolaikiškas ir nenuobodus, o tai patinka kiekvienam.

Rinkdamas informaciją apie Moličre’ą, domėjausi tų laikų tapyba, lankiausi „Comédie Francaise“. Tada pajutau atsakomybę, o tai sužadino baimę vaidinti šiame filme. Persilaužti padėjo scena, vykstanti teatre. Mane išlaisvino intymumo su žiūrovais jausmas. Taip pat daug davė kaligrafijos pamokos. Kasdien valandą trunkantys rašymo plunksna pratimai leido persikelti į anuos laikus. Tačiau svarbiausia buvo įvaldyti epochos kalbą ir jai būdingą dikciją. Ji man liko iki dabar!

Dar niekad darbas neprasidėjo taip, kai filmuojant „Moljeras: teprasideda komedija“. Pirmą dieną filmavome sceną tavernoje, kur supamas draugų mano herojus pradeda skandinti liūdesį alkoholyje. Jis greitai pasigeria, o to padariniai yra apgailėtini. Po tokios pradžios bematant pamiršau apie scenos baimę.

Labai malonu buvo vaidinti kartu su Fabrice’u Luchini. Mūsų personažai nėra ypač artimi, tačiau jiems abiem reikia vienas kito. Nevaidinome nei priešiškumo, nei brolybės, tačiau kai Žurdenas sužino apie žmonos meilužį, galima pajusti, kad tarp jų atsiranda daugiau simpatijos. Lauros Morante vaidyba rodo akivaizdžią permainą, po truputį gimsta savitarpio supratimas, o paskui aistra Moljerui. Nesunku leistis suvedžiojamam Lauros, ypač scenose, kai Elmira ir Moljeras suartėja.

Filmo išlaisvintus jausmus prisiminsiu visą gyvenimą. Režisierius Laurent’as Tirard’as originaliai rodo Moličre’ą ne kaip roko žvaigždę ar nesuprastą genijų, o kaip sudėtingą žmogų, kurio geismai, ambicijos ir abejonės grumiasi. Tai – ir rašytojas savo kūrybos akivaizdoje, ir su savimi kovojantis žmogus. Moličre’as visada užjautė ir gerbė net ir tuos, iš kurių tyčiojosi. Daugiausia vietos jis skyrė kasdienėms situacijoms, gyvenimui ir kiekvieno mūsų pralaimėjimams. Visi pritarėme Laurent’ui, kad būtent tai ir verta parodyti.

Neprimetame žiūrovams vienintelės teisingos Moličre’o gyvenimo versijos. Tačiau siūlome savąją, iškeldami Moličre’ą kaip genialų žmogiškosios prigimties stebėtoją.

Fabrice’as Luchini: Laurent’as Tirard’as turėjo ambicingą sumanymą sukurti komediją apie išgalvotą Moličre’o gyvenimo epizodą, kai autorius susipažįsta su žmonėmis, galinčiais tapti vėlesnių jo pjesių personažais. Man pasiūlytas vaidmuo atrodė senamadiškas – galėjau įsivaizduoti save vaidinant Don Žuaną ar Alcestą, bet tik ne „Miestelėną bajorą“. Tačiau paaiškėjo, kad Žurdenas turi daug paties dramaturgo bruožų. Jis gerai nusimano apie verslą, bet visai nesiorientuoja širdies reikaluose. Mano Žurdenas būna apgailėtinas, antipatiškas, jaudinantis, bet, viliuosi, dažnai ir juokingas. Šiame filme svarbiausia yra sodri kalba, tai rimtas iššūkis aktoriui. Reikia jai atiduoti pagarbą, o ne šaržuoti. Atvirai sakant, pasirinkau šią profesiją, kad atrasčiau tikrą gyvenimą popieriaus lapą užpildančiame tekste. Nesvarbu, ar vaidiname Marivaux, Moličre’ą ar Rabelais, aktorius turi pamiršti apie žodžius, bet kartu jis negali be jų apsieiti.

Žurdenas sako daug monologų, bet Vignerono ir Tirard’o tekstas atrodo daug sudėtingesnis už Moličre’o kūrinius. Buvo malonu tuose sąmojinguose žodžiuose atrasti gyvus ir nuoširdžius jausmus. „Moljeras: teprasideda komedija“ tiksliai perteikia dramaturgo talentą aprašyti tai, kas yra svarbiausia kasdieniame gyvenime. Nors mano personažas ir nebuvo pagrindinis, vis dėlto vaidmuo buvo tikras iššūkis, nes leido išgyventi panašią permainą.

Laura Morante: Visada mėgau Moličre’ą. Kai dar silpnai kalbėjau prancūziškai, skaičiau jo kūrinių vertimus į italų kalbą. Man patiko jo pastabos apie žmogaus prigimtį. Kartu su Kleistu, Shakespeare’u ir antikos autoriais Moličre’as yra tarp didžiausių teatro kūrėjų, laisvai pereinančių nuo komedijos prie tragedijos.

Nustebau, kad Laurent’as Tirard’as pasiūlė vaidmenį – tiesiog prancūziškumo kvintesenciją – italei. Tiksliai aptarėme, kas yra Elmira, ir paaiškėjo, kad ji gali turėti ne vieno istorinio personažo bruožų. Pirmiausia ji yra motina, mylinti žmona ir didelė meno gerbėja. Ji prisiriša prie Moljero, nes žavisi jo kūryba, vyrui ji yra tolerantiška, švelni ir beveik motiniška. Tai – ori moteris, visai ne auka.

Didžiausia kliūtis vaidinant Elmirą man buvo kalba. Nenorėjau, kad žiūrovus trikdytų mano akcentas. Tačiau Laurent’o patarta susikaupiau ties teksto esme. Dalis sunkių frazių, kurias turėjau sakyti aš, pasigirsta iš Romaine’o Duris lūpų. Taip tos frazės tampa dar juokingesnės.

Filme „Moljeras: teprasideda komedija“ suradau labai įžvalgiai parašytą moters vaidmenį. Tokių labai stinga mizoginiškoje italų kultūroje. Nedažnai tenka vaidinti sudėtingą, tačiau kartu ir atpažįstamą charakterį.

Ludivine Sagnier: Vaidinau nuostabią kurtizanę Selimeną. Didžiadvasiškumu ir apsukrumu ji traukia į savo saloną žodžių ir proto žaidimų pasiilgusius jaunuolius. Nepaisant savo frivoliškumo, Selimena aplenkia laiką. Ji svajoja apie moterų emancipaciją literatūros ir mokslo srityse. Ji – turtinga našlė ir mėgsta, kai jai meilinasi, tačiau vedybas laiko kalėjimu.

Jos žavesys ir prabangūs apdarai pasako apie ją viską. Selimena visada liks vienas mėgstamiausių mano personažų. Ji gali būti žiauri, bet taip ji prisitaiko prie aplinkos primestų taisyklių. Nors mano atvirkščiai, daug valdžios Selimena neturi. Galbūt ji pranašauja būsimą laisvamanių kartą, bet kol kas yra visuomenės, kurioje jai teko gyventi, kalinė. Jos laukia ne viena pamoka...

Parengė Kora Ročkienė