Sapnuojame Afriką

Eglė Kuckaitė. „Širdis yra liepsna II“. 2007 m.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija nustebino du kartus. Pirmą kartą, kai pareiškė norinti kokybiško šiuolaikinio meno. Antrą – kai pasakė, kokia tema: Afrika… Pirmą kartą beveik nepatikėjau, kad gali būti tokių brandžių ėjimų, kad ministerija savo pozicijas gali išreikšti veiksmais, kurie stimuliuoja mūsų kultūrą ir kartu užmezga dialogą jai rūpimais klausimais. Meno galios suvokimas visuomet atnešdavo abipusės naudos ir užsakovui, ir menininkui, jei kiekvienas laisvai galėdavo daryti tai, ką moka geriausiai. Rengti parodą URM užsakė patyrusiai galerijai „Vartai“. Antrą kartą, kaip ir visiems projekte dalyvavusiems menininkams, man kilo daug klausimų: kodėl Afrika? Kas mane sieja su šiuo kontinentu? Ką aš galiu pasakyti afrikiečiams?

Kodėl Afrika? Geriausiai žino užsakovai. Jie kalbėjo apie solidarumą su šalimis, kurių padėtis primena neseną mūsų patirtį, kultūrų dialogą ir panašiai. Diplomatai daugiau pasako nutylėdami, ir dėl šios jų profesijos savybės jie yra daug arčiau meno, nei patys galėtų numanyti. Kuratorė Laima Kreivytė Afrikos ir Lietuvos ryšius apibūdino kaip „nematomus kultūrų tiltus“. Tačiau į klausimą „kodėl Afrika?“ geriausiai atsakė pati paroda. Pasirodo, mes Afrikai jaučiame didžiulę simpatiją. Nebuvo nė vieno kūrinio, nei tarp atrinktų, nei tarp atmestų, kurio autorius Afriką suvoktų konfliktiškai, priešiškai, ironiškai ar negatyviai. Galbūt taip yra todėl, kad ji labai toli ir apipinta daugybe fantazijų. Ir todėl, kad geografinių panašumų ieškanti vaizduotė įsivaizduoja Lietuvą ir Afriką kažkur greta. Beveik kaip seses. Ir ne kiekvienas pasakys, kuri iš jų juoda, kuri balta.

Pasigilinus galima rasti dar daugiau panašumų. Eglė Ridikaitė nutapė drobę, kur sugretinti Afrikos žemyno ir Lietuvos teritorijos kontūrai. Panašumas stulbinantis, net Madagaskaro sala turi savo mažą antrininką – Šalčininkus. Eglė Kuckaitė subtiliai pastebėjo, kad mus jungia vienas labai svarbus paukštis. Gandras žiemoja Afrikoje, o vasaromis perėti parskrenda į Lietuvą. Piešinyje šalia gandro esanti mergaitė turi afrikietiškų bruožų ir sparnus. Kūrinio erdvė primena sapną. Gal jį susapnavo tas, kuriam prieš miegą pasakojo, kad kūdikius atneša gandrai…

Audrius Novickas ir neprašytas dar 2005 metais aptiko tam tikrų Lietuvos ir tolimojo žemyno spalvinio kodo panašumų. Instaliacijoje „Trispalvė dėlionė“ rodoma 10 vėliavų, sudarytų iš geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Pasirodo, dauguma geltoną, žalią ir raudoną spalvą turinčių vėliavų priklauso Afrikos šalims, kurios atgavusios suverenitetą būtent šias spalvas susiejo su išsilaisvinimo idėjomis – kaip ir mes. Gal tikrai egzistuoja kažkoks giluminis spalvinis ryšys, vertas išsamesnių studijų?

Vidmantas Ilčiukas. Autoportretas. 2007 m.

Saulius Vaitekūnas irgi ieškojo giluminio ryšio archetipiniame lygmenyje. Jis iš akmens nukalė kaukes be bruožų ir be ertmių, už kurių galima slėptis arba įgyti naują veidą. Monumentaliose, veik abstrakčiose Vaitekūno akmens kaukėse susijungia Afrikos ritualai, mūsų Užgavėnės ir slėpynės.

Du Vidmanto Ilčiuko autoportretai taip pat byloja apie persikūnijimą. Iki neatpažįstamumo autorius viela suraizgo sau veidą – taip išsilaisvina nuo įsipareigojimo būti savimi. Šalia pozityvo eksponuojamas ir vaizdo negatyvas, kur menininkas ne tik nepanašus į save, bet dar ir juodas. Kitoniškumas internalizuojamas siekiant paneigti savo ribas ir jas išplėsti. Kad gebėtum savo vidumi pajusti Kitą, kurį tau siūlo laikyti svetimu. Tai jau radikali kaukė, fiziškai veikiantis ritualas. Ideologiškai tai gana drastiškas žingsnis, prilygstantis nusilenkimui įžengus į kito teritoriją.

Ray Bartkaus fotografijos vizualiai panašios – juoda ir balta, tačiau tai ne asmeninis aktas, kaip Ilčiuko, o abstrahuojantis. Daug pėdų, nufotografuotų iš apačios, ir daug viršugalvių, matomų iš viršaus. Pasirinkus tam tikrą žiūros tašką paaiškėja, kad skirtumai tarp žmonių labai menki.

Mariaus Zavadskio skulptūriniai objektai irgi nurodo vidinių ribų peržengimą. „Šventėje“ siūloma peršokti pro gėlėtą lanką į kitą erdvę, įveikti nepažinaus baimę. Kitas Mariaus objektas – dirbtinėmis gėlėmis nusagstytas Kalašnikovo automatas – mums praneša, kad tam tikra gėrio koncentracija gali tapti galingu ginklu.

Dar viena parodos dalis yra apie vidinę Afriką – Afriką mumyse. Apie tą šalį, apie kurią skaitėme pasakose, Karen Blixen knygoje ir pagal ją pastatytame filme „Iš Afrikos“, matėme keliautojų klubo laidose, girdėjome tikras ir netikras istorijas, sapnavome. Laisvydei Šalčiūtei Afrika – tai sapnas apie zebrą ir leopardą, kuriuos galima glostyti vaikiška ranka. Eglė Vertelkaitė trijų dalių grafikos darbe lyg žemėlapyje žymi laukinių žvėrių ganyklų plotus, pasakoja jų gyvenimo, mirties ir virsmo kailiais istorijas. Žmogaus ir gyvūno sambūvio, gyvybės ir mirties ciklo simboliai ritmingai lyg natos išsidėstę plokštumoje. Vienas ritmas užkloja kitą ir erdvė užsipildo, žiūrovui medituojant istorijos pasikartojimus. Eglės Gineitytės drobėse Afrika visai kitokia. Čia erdvu. Daug įelektrintos tuštumos, kuri drobėje „Belaukiant Denyso“ tampa laukimu ir ilgesiu, o „Nuotakoje“ – tyliai tįstančia nežinomybe. Afrika ar Lietuva, ten ar čia – erdvės gali būti pripildomos tokių pat jausmų. Jie padeda suprasti vienas kitą labiau nei visi išoriniai panašumai.