Sudie, Onute

Liepos 10 dienos rytą, lietingą, ramų ir liūdną, tyliai vienas kitam perdavėme greitai sklindančią žinią – netekome Onutės, muzikologės Onos Narbutienės, – kilnios ir šviesios mūsų muzikinės bendruomenės sielos, taurios dvasios kolegės, išmintingos mokytojos ir labai brangios draugės. Tačiau jeigu reikėtų išsirinkti vienintelį, esminį žodžių derinį, kuris būtų absoliučiai neatsiejamas nuo Onos Narbutienės, ko gero, pasirinkčiau Jos beribį žmogišką kilnumą, iš kurio driekėsi ir mus šildė visi kiti šios turtingos sielos spinduliai.

Vieni jų palytėjo M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinius, kurie besimokydami Jos klasėje dar sovietmečiu beveik nežinojo, kas yra baltos istorijos dėmės ar apeinamos „nepatogios“ temos – ypač lietuvių muzikos istorijoje. Kiti spinduliai įvairiausiais būdais palytėjo daugelį Onos Narbutienės kolegų – muzikologų, kompozitorių, atlikėjų, bendradarbių Kompozitorių sąjungoje, spaudoje, radijuje, televizijoje ir kitur. Juk visur Ji buvo labai laukiama ir reikalinga. Onutei nepritrūkdavo argumentų ir nekildavo abejonių dėl Jos tyliai ir atkakliai ginamų vertybių, dėl straipsnių, laidų, knygų herojų, kurie tik Jai galėjo taip nuoširdžiai atsiverti jausdami patikimą pašnekovę, aukštos profesinės ir moralinės etikos žmogų. Ypač šilti spinduliai glostė ir tarptautinį Thomo Manno festivalį Nidoje – per dešimt metų ji sukūrė dalyvių ir publikos bendruomenę, paskatino išsikeroti jaukaus sambūvio jauseną. O kokiu jaukumu šie spinduliai sužėruodavo O. Narbutienės namų prieglobstyje – jos šeimos ir artimų draugų širdyse!..

Turbūt pati vaiskiausia Onos Narbutienės profesinio braižo spalva irgi suformuota beribio žmogiško kilnumo, nes vedama savų muzikologinių interesų ir eidama pirmyn, skverbdamasi gilyn, Ji niekuomet nenustojo domėtis kitais, aplinka. Iš Jos išgirstas nuoširdus, uždegantis, skatinantis nesuabejoti žodis, manding, tapo esmine daugelio kitų darbų užuomina, lemtingu impulsu.

Tikra legenda tapo Onos Narbutienės kasdienė gyvensena, jau daugeliui lyg ir savaime suprantamas dalykas. Kartais svarstydavome, kaip Onai Narbutienei pavyksta vieną po kitos parašyti knygas (jų jau buvo penkiolika), straipsnius, pranešimus konferencijoms, sumanyti ir įgyvendinti Thomo Manno festivalio idėjas, parengti komentarus koncertams, knygų pristatymams, kūrybos vakarams, kaip pavyksta aprėpti šitiek kitų renginių, dalyvauti laidose, perskaityti tiek knygų, aplankyti parodų, o sykiu atsakyti į telefono skambučius, aplankyti draugus, rasti laiko jų rūpesčiams? O kur dar puoselėtos Narbutų namų šv. Kalėdų, šv. Velykų tradicijos arba tiesiog kvapnūs ir išradingi kasdieniai pietūs – ir čia pirmuoju smuiku pavydėtinai išraiškingai griežė Onutė Narbutienė.

Ir vis dėlto, nors tikrovė dabar labai liūdna, netekus Onutės Narbutienės, lydint ją į paskutiniąją žemiškąją kelionę, visi žinome, kad gyvenome palytėti nepaprastai šiltų ir brangių jos spindulių. Turime tą vertinti ir saugoti.

Sudie, brangiausioji Drauge. Tebūnie lengva Tau tėviškės žemelė.

Vytautė Markeliūnienė