Amerikietiškas džiazas lietuviškais instrumentais

M. Raškovskio nuotr.

Liepos 3 dieną džiazo akordais baigėsi Vilniaus festivalis. Šį kartą festivalio rengėjai į svečius pakvietė žymų Jungtinių Amerikos Valstijų trimitininką Wyntoną Marsalį ir jo vadovaujamą Linkolno menų centro džiazo orkestrą. Svečių pristatinėti lyg ir nereikia: W. Marsalis – pripažintas džiazo virtuozas, tradicijų puoselėtojas, pedagogas, jo vadovaujamo orkestro nariai – talentingi, įvairiapusiški muzikantai, galintys groti kone visais džiazo stiliais. Orkestro repertuaras didžiulis, jei ne milžiniškas – tai džiazo klasikų Duke’o Ellingtono, Dizzie’o Gillespie’o, Johno Coltrane’o kompozicijų aranžuotės, orkestras groja tradicinį Naujojo Orleano džiazą, W. Marsalio komponuotas baletų siuitas bei dar daugybę įvairiausios muzikos.

Tokią margą programą Linkolno menų centro džiazo orkestras pristatė ir Vilniaus festivalio klausytojams. „Siemens“ arenoje surengtą koncertą pradėjo duetas: W. Marsalis ir būgnininkas Ali Jacksonas. Naujojo Orleano džiazo (pas mus geriau žinomo kaip diksilendas) stiliaus kompozicija kažkuo priminė meistriškumo kursus, kuriuos mėgsta rengti W. Marsalis. Trimitininkas parodė visas instrumento galimybes, frazavimo, improvizavimo būdus. Po dueto į sceną palengva pradėjo rinktis orkestro nariai. Trimito, trombono, klarneto, kontraboso ir mušamųjų instrumentų ansamblis pagrojo dar vieną diksilendą. Ypač klausytojus sužavėjo puikus klarnetininko Victoro Goinso solo. Toliau skambėjusi D. Ellingtono kompozicija „C Jam Blues“ bei D. Gillespie’o standartas „Night in Tunisia“ tarsi patvirtino, kad W. Marsalis mus veda džiazo istorijos vingiais ir chronologiškai pristato stilius, iš kurių išaugo šiuolaikinis džiazas – bliuzą, svingą ir bibopą.

Tiesą sakant, ėjau į koncertą kažko ypatinga nesitikėdamas. Gerai žinau W. Marsalio muzikavimo braižą ir tai, kaip groja jo vadovaujamas orkestras. Mano manymu, W. Marsalis groja gal pernelyg steriliai, jo muzikavimas yra per daug „teisingas“, turint omenyje, kad visas džiazo žavesys yra maži „netikslumai“, spontaniškos improvizacijos. Kiek teko klausytis įrašų, W. Marsalis ir jo orkestras groja labai disciplinuotai ir racionaliai. Pirma Vilniaus festivalio koncerto dalis, bent jau man, patvirtino nuogąstavimus. Linkolno menų centro džiazo orkestro muzikantai grojo kiek flegmatiškai, lyg dirbtinai slopindami savo emocijas. Tik vėliau sužinojau, kad muzikantus sutrikdė žemiškos priežastys – pakeliui į Lietuvą dingo jų bagažas, o kartu ir didesni instrumentai. Kai kurie muzikantai grojo iš lietuvių kolegų skolintais instrumentais, o tai sukelia daug nepatogumų. Kad ir koks būtum profesionalas, prie svetimo instrumento reikia priprasti. Populiarus posakis „savi marškiniai arčiau kūno“ čia tinka kaip niekur kitur. Tokios objektyvios priežastys lėmė ir koncerto programos pakeitimus, buvo taikomasi prie netikėtos situacijos. Tik paskutinė, matyt, W. Marsalio sukurta kompozicija praskaidrino niūroką mano nuotaiką. Prieš paskelbdami pertrauką amerikiečiai grojo visu pajėgumu ir parodė, kaip puikiai gali skambėti tikras džiazo bigbendas.

M. Raškovskio nuotr.

Antroji koncerto dalis, bent jau man, buvo kur kas įdomesnė. Gerą įspūdį paliko dviejų garsiojo saksofonininko J. Coltrane’o kompozicijų aranžuotės, o orkestro saksofonininko Tedo Nasho trijų kompozicijų siuita, kuria jis nutapė trijų dailininkų – Salvadoro Dali, Pablo Picasso ir Jacksono Pollocko – portretus, tiesiog sužavėjo. Ypač patiko P. Picasso dedikuota kompozicija, o J. Pollacko portretas parodė, kad Linkolno menų centro džiazo orkestras moka groti ir avangardinį džiazą. Šis posūkis, bent jau man, buvo netikėtas ir maloniai nustebino. Pasibaigus pagrindinei koncerto programai, publika išsireikalavo biso, kurį atliko ne visas orkestras, o tik keli muzikantai. W. Marsalis, kaip ir koncerto pradžioje, parodė, kad moka ne tik virtuoziškai pūsti trimitą, bet ir švilpauti. Po koncerto surengtoje trumputėje spaudos konferencijoje Maestro sakė, kad švilpauja nuo pat vaikystės. Pasak W. Marsalio, jis neišskiria kurios nors džiazo pakraipos, jam mieli visi stiliai, nors čia pat pabrėžė kad, jo manymu, džiazo pagrindą sudaro bliuzas ir svingas. „No swing – no jazz“ (nėra svingo, nėra ir džiazo), – teigė W. Marsalis. Tam, anot trimitininko, pritaria ir kiti orkestro nariai, daugumą kurių jis pažįsta jau daugelį metų.

Suprantamas rengėjų noras į koncertą pritraukti kuo daugiau publikos, tačiau čia norėčiau grįžti prie salės, pritaikytos džiazo koncertams, problemos. Vilniaus festivalio organizatoriai, kviesdami užsienio džiazo žvaigždes, matyt, kaip ir visi koncertų rengėjai, tikisi, kad susirinks didžiulis būrys klausytojų. Džiazas, kaip ir akademinė muzika, priskirtini prie sudėtingų muzikos žanrų, tad tikėtis, kad gausiai reklamuojama džiazo žvaigždė surinks stadioną klausytojų, būtų naivoka. Tą parodė ir liepos 3 dienos koncertas: žiūrovų susirinko tik kiek daugiau nei pusė didžiulės „Siemens“ arenos salės, nemažą klausytojų dalį sudarė profesionalūs muzikai, pūtikai, atėję paklausyti kolegų iš užjūrio. Jei Vilnius, būsima Europos kultūros sostinė, turėtų padorią koncertų salę su gera akustika, garso bei šviesų technika, šių priekaištų nebūtų. „Siemens“ arena puikiai tinka sporto varžyboms, galbūt roko ar popmuzikos koncertams, tačiau džiazui ši milžiniška erdvė, deja, netinkama. Džiazo orkestras galingu skambesiu dar šiaip taip užpildo šią didžiulę erdvę, o pernykštį Paco De Lucios koncertą baisu ir prisiminti...

Taigi Vilniaus festivalis baigėsi puikiu džiazo koncertu ir tai jau tapo gera tradicija. Lietuvoje lyg ir netrūksta gerų džiazo koncertų – turime kelis džiazo festivalius, kurių rengėjai varžosi, kuris atveš ryškesnę džiazo žvaigždę. Turiu pripažinti, nors Vilniaus festivalis yra daugiau akademinės muzikos forumas, jo rengėjai nenusileidžia „konkurentams“ parinkdami džiazo korifėjus. Belieka tikėtis, kad tokios tendencijos išliks ir ateityje, o muzikaliai išprususi Vilniaus festivalio publika bus supažindinta su geriausiais pasaulio džiazo muzikantais.