Tradicijos ir dabartis

Eglė Mėlinauskienė. Iš ciklo „Diagnozė“. 2004 m. Pagrindinis prizas

Sausio 24–27 d. Centrinėje Maskvos parodų salėje vyko pirmasis tarptautinis menų festivalis, kurį organizavo Maskvos visuomeninis kultūros rėmimo ir šiuolaikino meno plėtros fondas. Pasak festivalio organizatorių, per keturias dienas renginį aplankė apie 20 tūkstančių žmonių, o atidarymo ceremonijoje dalyvavo daugiau kaip 5 tūkstančiai svečių. Ekspozicijos salė buvo padalyta į 69 stendus, juose savo kūrybą pristatinėjo 31 menininkas ir 27 galerijos bei įvairios asociacijos. 15 stendų buvo skirti žiniasklaidos priemonėms, leidykloms, juvelyrams, floristų organizacijoms ir net vaikų meno kolektyvams. Festivalio metu buvo galima įsigyti 245 puslapių katalogą, kuriame publikuota informacija apie visus festivalio dalyvius ir jų kūrybą. Žiuri – 13, daugiausia Rusijos meno akademijos atstovų. Tarp žiuri narių – ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus. Iškalbinga ir tai, kad festivalio organizacinio komiteto sąraše figūruoja tokios pavardės kaip A. Sokolovas (RF kultūros ir masinių komunikacijų ministras), Z. Ceretelis (Rusijos menų akademijos prezidentas), L. Švestova (pirmoji Maskvos mero pavaduotoja), UNESCO atstovai ir taip toliau.

Bendras įspūdis ir festivalio struktūra

Tiksliausias žodis siekiant apibūdinti Centrinę Maskvos parodų salę – prabangu. Raudoni kilimai ir stendų apdaila, ryškus apšvietimas, nuo lubų krentančios auksinės medžiagų klostės, apsauga prie kiekvieno įėjimo, tarsi ką tik nuo podiumų nulipę svečiai ir dalyviai, raudono kaspino perkirpimas atidarymo metu ir... Dar daug visko, ką Vakaruose vargu ar berastum... Paprastam menininkui čia turėjo būti nejauku, tačiau tikrai įspūdinga. Sumuštiniai su lašinukais ir pusnuogių manekenių pilstoma degtinė festivalio atidarymo metu ne vienam atėmė žadą. O uždarymo koncertas ko vertas... Bet apie tai vėliau.

Plačiais užmojais pasižymėjo ir festivalio struktūra: forumai, apskritojo stalo diskusija (skirta Rusijos meno akademijos 250 metų jubiliejui), apdovanojimai (13 pagrindinių nominacijų šešiose meno kategorijose ir 9 specialūs prizai), labdaringas aukcionas, žiūrovų simpatijos konkursas, atskirų menininkų performansai, dalyvių programos, albumų pristatymai ir t.t. Beje, kai kurios nominacijos skambėjo gana keistai, bet tikrai labai puikiai atspindėjo „rusišką dvasią“. Pavyzdžiui, nominacija „už nekonvencinį konvencinių medžiagų panaudojimą“ arba „už vaizdo muzikalumą ir poetiškumą“ ir pan.

Norėtųsi dar trumpam grįžti prie festivalio pavadinimo. Ne tik man susidarė įspūdis, bet ir daugelis dalyvių pripažino, kad šiuolaikiškumą dalyvių stenduose įžvelgti buvo sunku. Kaip man bandė paaiškinti viena galerijos atstovė, mes, t.y. Vakarai, suvokiame šiuolaikiškumą kaip avangardą, o jie neva – kaip tai, kas sukurta dabar. Beje, buvo dalis ir tokių žiūrovų, kurie fotografijos apskritai menu nelaiko, kai Vakaruose ši diskusija seniai nebeaktuali. Kaip supratau, jiems menas apsiriboja tapyba, na, gal dar grafika ir skulptūra. Smagu, kad į tokias diskusijas. Kad ir kaip būtų, iš tiesų teko įsitikinti, kad Vakarų ir Rytų pasaulio šiuolaikiškumo ir meno suvokimo samprata skiriasi.

Gal dėl to, kad visi dalyviai stengėsi nuolatos būti savo stenduose ir bendrauti su potencialiais klientais, organizacijų ir galerijų forumai susilaukdavo ne itin didelio susidomėjimo. Labiau sekėsi tiems, kurie į renginio programą įtraukdavo muzikinius šou, pavyzdžiui, gyvai atliekama Bobo Marley’aus muzika, šokėjas ir pan.

Kalbant apie meninį festivalio aspektą, tenka pripažinti kelis trūkumus. Galbūt dėl to, kad dalyvavimas šiame festivalyje tikrai nebuvo pigus, galerijos pristatė labiau „komercinius“ autorius, tikėdamos sulaukti plačiosios visuomenės susidomėjimo. Kaip ir minėjau, šis festivalis daugiau skirtas tiems, kurie žavisi tradiciniu menu, išreikštu tradicinėmis priemonėmis, o ypač tapyba.

LFS – Lietuvos atstovai

Lietuvai šiame festivalyje atstovavo vienintelė organizacija – Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Jai buvo skirtas vienas iš didžiausių stendų (savo dydžiu jis nusileido tik Rusijos meno akademijai). Lietuvos fotografijai atstovavo šeši menininkai: Joana Deltuvaitė, Ugnius Gelguda, Algis Griškevičius, Eglė Mėlinauskienė, Remigijus Treigys ir Artūras Valiauga. Taip pat pristatytos autorių knygos ir katalogai, naujausias metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’06“ bei vos savaitę prieš festivalį išleista A. Budvyčio monografija.

Drąsiai galima teigti, kad ir Lietuvos fotomenininkai, ir knygos susilaukė didžiausio profesionalų ir paprastų žiūrovų dėmesio. Apie tai bylojo nuolatinis lankytojų antplūdis, aibė klausimų apie konkrečius darbus ir apie visą Lietuvos fotografiją bei palankūs atgarsiai tiek iš spaudos atstovų, tiek iš profesionalių menininkų bei galerijų vadovų. Kalbant apie konkrečias reakcijas, galbūt kiek per sudėtingi ir konceptualūs paprastiems žiūrovams pasirodė J. Deltuvaitės („Persikraustymas“), R. Treigio (fotografijos iš serijos „21 diena Berlyne“) bei A. Valiaugos (fotografijos iš serijos „Buvau pas Stepą troboj. Kalbėjom apie gyvenimą“) darbai, tačiau jie daugiau dėmesio sulaukė iš specialistų. Tuo tarpu Algio Griškevičiaus kūryba (fotografijos iš serijos „Zodiako ženklai“) tapo tikra festivalio sensacija. Nors teko matyti įvairių reakcijų (po dviejų dienų neiškentusi ėmiau jas fiksuoti), tokio dėmesio nesulaukė ir, manau, nesitikėjo nė vienas dalyvis. Kad ir kaip neįtikinamai skambėtų, smagu buvo žiūrėti, kaip prie jo darbų nuolat susidarydavo eilutė lankytojų, kurie mobiliaisiais telefonais kviesdavo savo pažįstamus nedelsiant ateiti prie stendo. Jei būčiau tiksliai skaičiavusi, kiek iš jų prašė perduoti Algiui, kad jis šaunuolis (rus. maladec), matyt, niekam kitam nebūtų likę laiko. Iš tiesų, rimtų konkurentų Lietuvos fotomenininkai neturėjo.

Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvos fotografai neliko neapdovanoti. Eglė Mėlinauskienė (fotografijos iš ciklo „Diagnozė“) apdovanota pagrindiniu prizu (13 kg sveriančia statulėle „Tikėjimas“) fotografijos kategorijoje, nominacijoje „Už amžinų idėjų atspindėjimą ir akimirkos įspūdį“. O Ugnius Gelguda apdovanotas specialiu prizu už darbą „Žalgiris“. Jų darbai 2007 m. balandžio mėnesį turėtų būti eksponuojami ir Paryžiuje – bendroje parodoje festivalio organizatoriai sieks pristatyti visus laureatus.

O švęsti jie tikrai moka...

Na, o dabar – linksmiausia dalis. Uždarymo ceremonija (tikrai ceremonija, nes paprastu vakaru ar koncertu to renginio neįmanoma pavadinti) priminė grandiozinius naujametinius rusų koncertus, kuriuos rodo jų televizijos. Nesvarbu, kad uždarymo iškilmės vėlavo valandą (laukta garbingų svečių), nesvarbu ir tai, kad porą kartų šokėjai ne laiku išėjo, ir tai, kad įteikiančio prizą žmogaus teko laukti 10 minučių. Nesvarbu ir tai, kad kažkas negavo gėlių, ar tai, kad ne visi prizus įteikiantys žiuri nariai buvo informuoti, kad jiems apskritai teks tai daryti... Užtat kokie vedėjai, kokios kalbos (buvo ir tokių, kurios baigėsi ašaromis), kokios Rusijos estrados žvaigždės (manau, betrūko tik Alos Pugačiovos ir Filipo Kirkorovo)! Ir dainos, ir vaikų meno kolektyvai (ypač įspūdinga apranga...), ir visų valdžios atstovų pagerbimas apdovanojimais už pagalbą organizuojant festivalį... Uždarymo ceremonijos viršūne tapo prizo įteikimas vyriausiam festivalio dalyviui, 106 metų Borisui Jefimovui, kuriam atsistojusi salė su ašaromis akyse plojo mažiausiai 10 minučių. Visa tai truko tris valandas. Taip, sugebėjimo rengti koncertus ir jais džiaugtis jiems tikrai reikia pavydėti...

Jei rimtai, kad ir galima išskirti keletą festivalio trūkumų ar organizacinių nesklandumų, vis dėlto dalyvauti jame tikrai buvo verta. Pavyko užmegzti įdomių kontaktų su įvairių galerijų vadovais, menininkais ir kritikais, su kuriais ateityje galbūt pavyks įgyvendinti įdomius ir vertingus projektus. Tai įdomi patirtis, verčianti permąstyti mums jau įprastus dalykus ir dar kartą įrodanti lietuvių fotografijos stiprumą.