Pirmasis

Misija atlikta

Juliaus Juzeliūno operai „Žaidimas“ suskambėjus

Laimutė Ligeikaitė

iliustracija
V. Jaručio nuotr.

Labai solidžiai baigėsi iškilaus kompozitoriaus ir visuomenės veikėjo Juliaus Juzeliūno (1916–2001) 90-mečiui skirtų jubiliejinių renginių ciklas. Kaip pagarbos ženklas ir grąžinta skola, sausio 26 d. Vilniaus Kongresų rūmuose pagaliau sceną išvydo dar 1968 m. J. Juzeliūno sukurta opera „Žaidimas“ pagal Friedricho Dürrenmatto apsakymą „Avarija“.

Operą pavyko prikelti nenuilstančio muzikologo profesoriaus Algirdo Ambrazo iniciatyva, o jo išsamios studijos apie J. Juzeliūno kūrybą jau įsirašė į Lietuvos muzikos istoriją reikšmingais puslapiais, padedančiais giliau suvokti kompozitoriaus fenomeną (beje, operos muzikinę sąrangą ir sukūrimo kontekstą A. Ambrazas aprašė prieš operos premjerą, sausio 19 d. „7 meno dienų“ numeryje).

Dar nenuskambėjus paskutiniams operos garsams galima suprasti, kodėl ji neišvydo scenos. Prie anuometinės planinės ekonomikos ir represijomis dvokiančių teismų, funkcionieriai neleido prabilti apie sėkmingo verslininko moralinę dramą ir žaidimo su žmonių likimais padarinius. „Akiplėšiškos“ muzikinės intonacijos per daug disonavo su doro tarybinio piliečio mintimis ir doro dainininko galimybėmis... Tačiau likau nesupratusi, kodėl operos atsisakė imtis pajėgiausi dabarties kolektyvai? Gali tik stebėtis, kiek aktuali operos „Žaidimas“ keliama žmogiškoji moralinė problematika ir kaip įdomiai mūsų ausiai skamba ta, prieš keturiasdešimt metų atlikėjų neįveikta, muzika. Toks profesionaliai suręstas ir emociškai įtaigus veikalas papuoštų kiekvieną repertuarą. Todėl vertas pagarbos Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasiryžimas imtis šio darbo, svarbaus kompozitoriaus atminimui.

Apskritai su neblėstančia G. Rinkevičiaus aistra diriguoti operas, po bemaž dvylikos operų atlikimo, po sėkmingų orkestro ir režisierės Dalios Ibelhauptaitės projektų (R. Leoncavallo „Pajacai“ ir ypač efektingo G. Puccini „Bohema“), Kongresų rūmai tuoj taps rimtu Nacionalinio operos ir baleto teatro konkurentu. O kaip vieną iš svarbiausių nuopelnų operos menui paminėčiau nuolat orkestro parengiamus koncertinius operų atlikimus. Beje, koncertinio atlikimo reiškinį laikau vertingu meniniu įvykiu, nes klausytojas netrukdomas gali susikoncentruoti į muzikos ir jos reiškiamos idėjos santykį, kai neprimetama jokia vizualinė koncepcija. (Palyginimui siūlyčiau prisiminti R. Strausso „Salomėją“ LNOBT, kai sudėtingą ir savitą muzikos raišką bei režisūrą užgožė drastiška scenografija. Arba įsivaizduokime, kad M. Petrausko „Birutė“ šiandien būtų pastatyta operos scenoje. Esu įsitikinusi, kad ji taptų tiesiog parodija. O neseniai Nacionalinėje filharmonijoje suskambėjęs koncertinis operos atlikimas su kultūringa minimalia režisūra tapo šventiniu įvykiu, net skeptikų įvertintu teigiamai.)

Tarp koncertinio ir sceninio pastatymo balansuoja ir opera „Žaidimas“. Režisierius Nerijus Petrokas pasiūlė minimalų ir „įtaikantį į muziką“ judėjimą, o jaunieji vokalistai jį dar prisodrino išraiškingos mimikos. Dainininkai (Trapsas – Tomas Ladiga, Teisėjas – Mindaugas Zimkus, Prokuroras – Rafailas Karpis, Gynėjas – Arūnas Malikėnas, Smuklininkas-budelis – Egidijus Dauskurdis, Restorano šeimininkė – Jovita Vaškevičiūtė, Ponia Gigaks – Joana Gedmintaitė) žavėjo laisve, nebloga dikcija ir raiškiais vaidmenų charakteriais, kartais gudriai nuslėpdami ir pasitaikiusius intonacinius bei ritminius netikslumus. Vis dėlto sudėtingi natų aukščio ir žodžių skiemenų neatitikimai bei kiti muzikinės medžiagos labirintai buvo „praeiti“ gan sėkmingai, įrodant, kad ši opera yra įveikiama. Džiugu, kad subrendo jaunų vokalistų karta, kuri drąsiai imasi modernių operų ir beveik griauna įsitikinimą, kad tokių veikalų prasmę ir potekstę subtiliausiai perteikia tik patyrę atlikėjai.

iliustracija
V. Jaručio nuotr.

Pasigedau ryškesnio choro vaidmens. Nors jam partitūroje skirta tik tam tikrų dramaturginių štrichų atlikėjo vieta, artistiškasis choras „Brevis“ (vadovaujamas Gintauto Venislovo) būtų sukūręs ne tik muzikinį, bet ir nepriekaištingą sceninį foną be tų dirbtinių palmių, kurios veikiau priminė Vilniaus savivaldybės pliažą prie Baltojo tilto.

Liko įspūdis, kad labiau koncertinis operos atlikimas būtų išėjęs į naudą. Nesu tikra, ar nepaprastai meistriška veikalo muzikinė dramaturgija liko atidžiai išklausyta. Pačiam J. Juzeliūnui svarbiausia buvo operos muzikinė koncepcija, išplėtotas jos simfonizmas. Todėl svarbiausio vaidmens atlikėju įvardyčiau Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantus ir dirigentą G. Rinkevičių, kurie sudėtingą partitūrą švariai atliko su visais dramaturgijos nulemtais niuansais.

Galbūt dabar tas drąsus operos modernizmas atrodo naivokas, tačiau liūdniausia, kad lietuviškos modernios operos srityje mažai tepasistūmėjome į priekį. Iš Lietuvos kompozitorių vis dar laukiu brandžios, įdomios, meniškai reikšmingos operos (kamerinės arba stambaus veikalo), nes jau daug metų tegalėčiau išvardyti tik porą padariusių įspūdį: perdėm kamerinę, bet rafinuotai stilingą Vidmanto Bartulio „Pamoką“ ir brandžią, solidžią ir įtaigią Broniaus Kutavičiaus operą „Lokys“ (čia nekalbu apie operas vaikams bei roko, popmuzikos ir džiazo projektus).

Tai, kad dabar suskambėjo J. Juzeliūno opera, laikyčiau svarbiu ženklu ir priesaku profesoriaus mokiniams – visai plejadai puikių Lietuvos kompozitorių: gal kuris nors išdrįs pateikti stebuklą? Tiesa, imdamasis kurti modernią operą, kompozitorius šiandien labiau rizikuoja nei tuomet, „Žaidimo“ sukūrimo metu. Meninė ir komercinė nesėkmė turbūt baisesnė už tuometinių beasmenių „vadukų“ nuosprendžius...

Na, o jei negims moderni įspūdinga lietuviška opera – tai dar turime ką prikelti. Okupacijos nublokštas atgal kultūrinis gyvenimas dulkėmis užklojo ne vieną nuoširdžiai išjaustą ir išmąstytą veikalą, o jų kūrėjai verti sugrįžti.

Laimutė Ligeikaitė